Geronimo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Geronimo (čirikavų kalba: Goyaałé, „tas, kuris žiovauja“; angliškai dažniausiai rašoma kaip Goyathlay or Goyahkla, g. 1829 m. birželio 26 d. – m. 1909 m. vasario 17 d.) – žymus etninių Amerikos gyventojų, čirikavų apačių, lyderis, kelis dešimtmečius kovojęs prieš Meksikos ir JAV ekspansiją į apačių genčių žemes.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Scena Geronimo stovykloje.

Gotlajus (Geronimo) gimė bedonkojų apačių giminėje netoli Turkės upelio [2], Gilos upės intako, dabartinės Arizonos teritorijoje [3], tuo metu oficialiai priklausiusioje Meksikai, kurią jo šeima laikė bedonkojų žeme. Turėjo tris brolius ir keturias seseris.

Geronimo tėvas Tablišimas ir motina Juana auklėjo sūnų laikydamiesi apačių tradicijų. Sulaukęs 17–os metų vedė čirikavų giminės moterį, jie susilaukė trijų vaikų. 1851 metų kovo 5 dieną 400 Meksikos kareivių, vadovaujamų pulkininko Chose Marijos Karakasko užpuolė Geronimo stovyklą, kai vyrai buvo išvykę prekiauti į miestą. Tarp nužudytųjų buvo jo žmona, Alope, jų vaikai ir jo motina. Geronimo vadas Mangas Coloradas nusiuntė jį į Kočizo giminę, kad padėtų atkeršyti meksikiečiams. Tuomet meksikiečiai jį ir pavadino Geronimo. Vardą gavo mūšyje, kurio metu nepaisydamas kulkų krušos puldinėjo meksikiečius tik su peiliu rankoje. Tai nuoroda į meksikiečių kreipimąsi į Šv. Jeronimą („Jeronimo!“). Vardas prigijo. [1]

Sonorą (31 –a Meksikos valstija, šalies šiaurės vakaruose) apačiai pradėjo puldinėti XVII a. pabaigoje. Norint apginti ispanų gyvenvietes prie Janos Čihuahua valstijoje (1685 m.) ir prie Frontero Opatų šiaurinėse žemėse (1690 m.) Meksika įkūrė atsparos punktus. 1835 m. Meksika paskelbė premiją už apačių skalpus. Po dvejų metų Mangas Coloradas tapęs principiniu vadu ir karo lyderiu pradėjo reguliarius baudžiamuosius išpuolius. Apačių reidai prieš meksikiečius buvo itin skaitlingi ir žiaurūs, saugių žemių naujakuriams nebuvo. [4]

Pasak paties Geronimo, jis niekada nebuvo vadas, tik karo lyderis. čirikavų gentyje, tai reiškė, kad jis buvo ir dvasinis lyderis. Jis nuosekliai rengė išpuolius ir kariavo su meksikiečiais, o vėliau ir su JAV kariuomene.

Ta-aiz-salth, Geronimo žmona, ir sūnus.

Vedė Čee-kaš-kiš ir susilaukė dviejų vaikų, Čapo ir Doh-sai. Tada priėmė kitą žmoną, Nana-tha-thtith, su kuria turėjo vieną vaiką. Vėliau turėjo žmoną vardu Zi-jeh ir tuo pačiu metu turėjo žmoną Še-gha, vieną vardu Štša-še, o vėliau žmoną vardu Ih-teda. Kai kurias žmonas jis pasigrobė, kaip jaunąją Ih-teda. Žmonos ateidavo ir išeidavo, pakeisdamos viena kitą, buvo pagriobiamos ir priimamos į šeimą, prarandamos ar paliekamos, kaip kad Geronimo pasielgė su Ih-teda. Tuo metu jis išlaikė žmoną Še-gha, tačiau apleido savo jaunąją žmoną Ih-teda. Paskutinė Geronimo žmona buvo vardu Azul.

1875 m., jau mirus Kočizui ir čirikavų vadu tapus jo sūnui Tazai, Geronimo gyveno kartu su čirikavais rezervate Arizonoje. Tačiau, kai tų metų gegužės mėnesį atėjo įsakymas perkelti čikirikavus į San Karlo rezervatą Naujoje Meksikoje, jis su dalimi apačių pabėgo per sieną į Meksiką.

Kovodamas su meksikiečiais ir JAV kareiviais Geronimo tapo garsus dėka savo drąsių žygių ir gausių pabėgimų iš nelaisvės nuo 1858 iki 1886 metų. Vienas toks pabėgimas, pasak legendos, įvyko Robledo kalnuose, Naujosios Meksikos pietvakariuose. Pasak legendos, Geronimo su savo pasekėjais įėjo į urvą, o JAV kareiviai laukė prie išėjimo, kol jis išeis, bet Geronimo taip ir nepasirodė. Vėliau jie išgirdo, kad Geronimo buvo pastebėtas kitoje vietoje. Tas urvas šiandien vadinamas Geronimo vardu, o antrasis išėjimas iki šiol nerastas. Savo karinės karjeros pabaigoje, vadovavo mažam 36 vyrų, moterų ir vaikų būriui. Su šiuo būriu sėkmingai slapstėsi nuo 5000 JAV kareivių ir keleto Meksikos būrių vienerius metus. Jo būrys buvo vienas iš paskutinių, kuris nepripažino JAV vyriausybės valdžios Amerikos vakaruose.

1883 m. generolas Džordžas Krukas, kuris prižiūrėjo tvarką apačių rezervatuose Naujoje Meksikoje, surinko 50 kruopščiai parengtų kareivių ir civilių vertėjų, porą šimtų jaunų rezervato apačių ir sulaukęs naujo apačių puolimo pasienyje kirto Meksikos sieną (JAV ir Meksikos vyriausybės buvo pasirašiusios sutartį, leidžiančią tai daryti persekiojant apačius) ir po ilgų vargų aptiko Geronimo stovyklą Siera Madrės kalnuose. Jie paėmė į nelaisvę joje buvusias moteris ir vaikus, kai Geronimo su vyrais grįžinėjo iš eilinio susirėmimo su meksikiečiais. Po ilgų derybų Geronimui ir Krukui pavyko susitarti. Gegužės 30 d. suburti apačiai – 251 moteris ir vaikas, 123 kariai, tarp jų Lokas, Mangas (Mango Kolorado sūnus), Čivava, Bonitas ir senasis Nana – patraukė į šiaurę. Iš karo vadų trūko tik Geronimo ir Čato. Po aštuonių mėnesių 1884 m., kaip buvo žadėjęs generolui Krukui, pasirodė San Karle ir pats Geronimo. Kurį laiką Geronimo taikiai gyveno rezervate. Tačiau rezervatuose apačių vyrams nelabai ką buvo veikti. 1885 m. gegužės 17 d. vakare, Geronimo, Mangas, Čivava ir senasis Nana, padauginę vietinio kukurūzų alaus, nutarė keliauti į Meksiką. Pabėgusiame būryje buvo 92 moterys ir vaikai, 8 paaugliai ir 34 vyrai.[5]

Geronimo JAV nelaisvėje.

Generolas Krukas spaudžiamas Tuksono politikų ir vietinių gyventojų nesutiko rengti didelės karinės kampanijos bėgliams persekioti. Su keliomis dešimtimis kareivių ir apačių žvalgais jis 1886 m. kovo 25 d. susekė Geronimo ir po trijų dienų audringų diskusijų šis sutiko kapituliuoti ir būti nugabentas į Balvio fortą. Tačiau nepasiekus forto, Geronimo ir Nana pabėgo su 30 karių. Po šio įvyko Krukas gavo pylos iš vadovybės ir išėjo į atsargą. Į jo vietą buvo paskirtas Nelsonas Mailsas.

Generolas Nelsonas Mailsas (Nelson A. Miles) paskyrė kapitoną Herį Lavtoną (Henry Lawton), vadovaujantį 4 –ios kavalerijos B pulkui, surengti ekspediciją, kuri turėjo pagauti Geronimo. Yra ne viena istorija, kas sugavo ar kam pasidavė Geronimo. Pasak Lavtono versijos, jam buvo įsakyta keliauti į pietus nuo JAV – Meksikos sienos, kur kaip buvo manoma, su savo būriu nuo armijos slapstėsi Geronimo. Lavtonui turėjo surasti, nugalėti ir grąžinti Geronimą į JAV – gyvą ar mirusį.

Oficialų raportą Lavtonas pateikė 1886 m. rugsėjo 9 d., kuriame nurodo savo pulko veiksmų rezultatus ir giria dideles savo karių pastangas. Suradęs Geronimo jį su pulku be perstojo vijosi. Apačiai turėjo mažai laiko ar visai jo neturėjo pailsėti ar apsistoti vienoje vietoje. Visiškai nusikamęs, nedidelis Geronimo būrys grįžo su Lavtonu į JAV ir oficialiai pasidavė generolui Milui 1886 m. rugsėjo 4 d. Skeletų kanjone, Arizonoje. Kalbant apie Geronimo pasidavimą, reikia prisiminti, kad etniniai amerikiečiai retai „pasiduodavo“ jauniesiems karininkams. Jie pasiduodavo generolams ar dar aukštesnio rango karininkams.

Geronimo ir jo kariai buvo nusiųsti į Pikenso fortą Floridoje, o jo šeima į Mariono fortą. Jie susijungė, kai visi buvo perkelti į Mount-Vernono kareivines Alabamoje po penkerių metų. 1894 m. juos perkėlė į Silo fortą Oklahomoje. Vyresniame amžiuje Geronimo tapo įžymybe. Jis pasirodydavo parodose, tarp jų ir pasaulinėje parodoje 1904 metais Sant Luise, Misurio valstijoje, kur pardavinėjo suvenyrus ir savo paties fotografijas. Tačiau grįžti į gimtasiąs žemes jam neleido. 1905 m. dalyvavo prezidento Teodoro Ruzvelto inauguracijos parade. Mirė Geronimo nuo pneumonijos 1909 metais Silo Forte ir buvo palaidotas vietinėse apačių karo kalinių kapinėse.

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Edvardo S.Kurtis Geronimo nuotrauka.

Geronimo buvo auginamas ir auklėjamas pagal bedonkojų tradicijas. Kai buvo paklaustas apie gyvenimą po mirties, savo autobiografijoje 1905 m. rašė: „Mūsų genties mokymas nebuvo specifinis, mes neturėjome tikslaus apibrėžimo apie mūsų būtį ir aplinką po mirties. Mes tikėjome, kad yra kitas gyvenimas po šio, tačiau niekas man nesakė, kuri žmogaus dalis gyvena po mirties… Mes manėme, kad garbingas pareigos vykdymas šį ateiteis gyvenimą padarys malonesnį, tačiau ar tas gyvenimas bus geresnis ar blogesnis, nei šis, mes nežinojome ir niekas negalėjo mums to pasakyti. Mes tikėjome, kad ateities gyvenime šeimos gyvenimas ir genčių santykiai atsinaujins. Tuo mes tikėjome, bet mes to nežinojome.“ [6]

Vėliau, Geronimo priėmė krikščionybę. „Man tapus kaliniu aš girdėjau baltųjų religinius mokymus ir dėl daugelio patžvilgių aš tikiu, kad ši religija yra geresnė nei mano tėvų tikėjimas… Tikėdamas, kad vaikščioti į bažnyčią yra gerai, kad susisiedamas su krikščionimis aš tobulėsiu, aš priėmiau krikščionių tikėjimą. Aš tikiu, kad bažnyčia padės man tuo trumpu laikotarpiu kai esu jos narys. Man ne gėda būti krikščioniu ir aš džiaugiuosi žinodamas, kad JAV prezidentas yra krikščionis ir manau, kad be Viešpaties pagalbos jis negalėtų teisti ir valdyti tiek daug žmonių. Aš patariau visiems savo žmonėms, kurie nėra krikščionys studijuoti šią religiją, nes manau, kad tai geriausia religija norint gyventi teisingai“. [7] 1903 metais prisijungė prie Olandų reformuotos bažnyčios, tačiau po ketverių metų buvo išmestas iš narių dėl lošimo iš pinigų. [8] Gyvenimo pabaigoje Geronimo demonstravo dvilypius religinius jausmus, 1908 m. vasaros stovykloje krikščionių misionieriams sakydamas, kad norėtų viską pradėti iš pradžių, tuo pat metu savo gentainiams sakė liekąs ištikimas senai apačių religijai. [9]

Palaikų vagystė[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. Geronimo palaikai buvo iškasti ir pavogti. Kalbama, kad trys Jelio universiteto slaptos draugijos „Kaukokė ir kaulai“ nariai, persirengę Pirmojo pasaulinio karo savanoriais apiplėšė Geronimo kapą apačių karo kalinių kapinėse. Vienas iš trijulės buvo Preskotas Bušas (Prescott Bush), 41 –o JAV prezidento Džordžo H. Bušo (George H. Bush) tėvas ir Džordžo V. Bušo (George W. Bush) senelis. Buvo pavogta Geronimo kaukolė, keletas kaulų ir kiti daiktai, tarp jų ir prizinės sidabrinės kamanos. Manoma, kad pavogti daiktai buvo nugabenti į draugijos kapų rūsio pavidalo namą – štabą, kur buvo naudojami draugijos ritualuose, viename iš jų reikėjo bučiuoti Geronimo kaukolę įstojant. Ši istorija žinoma daug metų, tačiau daugelio vertinama kaip neįtikinama ar abejotina. Kai pati draugija nustojo reikštis, buvę jos nariai sako tikėję, kad kaulai buvo netrikri arba ne žmogaus, naudoti tiesiog bandant suklaidinti.

Vėlesniuose amžininko Marko Vortmano (Marc Wortman), Jelio universiteto istoriko tyrinėjimuose, kuriuos publikavo“Jelio auklėtinių žurnale“ 2006 m. nurodoma, kad draugijos narys Vinteris Meadas (Winter Mead) rašo Trubiui Davisonui (F. Trubee Davison):

Garbingojo Geronimo Siaubingojo kaukolė, iškasta iš jo kapo Silo forte jūsų klubo… dabar saugi kapo viduje („kapas“ Jelio universiteto „Kaukolės ir kaulų“ draugijos pastatas) kartu su kaulais ir nusidėvėjusiais žąslais bei balno ragu. [10]

Šis straipsnis paskatino vado prosūnaitį Harliną Geronimo (Harlyn Geronimo) parašyti prezidentui Bušui prašymą padėti sugrąžinti protėvio palaikus. [11]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 „Geronimo“. National Geographic Magazine, 182, 52 (1992 m. October). 
  2. Fishing waters
  3. Geronimo’s Story of His Life
  4. Apache Indians Southwest
  5. Braunas, Dy, Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny, Vilnius: Mintis, 1984, 369–371 psl.
  6. Debo, Angie (1976). Geronimo, The Man, His Time, His Place. Norman, Oklahoma: University of Oklahoma Press. LCCCN 0-8061-1828-8. pages 437–438
  7. Geronimo (S. M. Barrett, Editor) (1971). Geronimo, His Own Story. New York, New York: Ballantine Books. LCCCN 72-113457. page 181
  8. Geronimo (S. M. Barrett, Editor) (1971). Geronimo, His Own Story. New York, New York: Ballantine Books. LCCCN 72-113457. page 181
  9. Debo, Angie (1976). Geronimo, The Man, His Time, His Place. Norman, Oklahoma: University of Oklahoma Press. LCCCN 0-8061-1828-8. pages 437–438
  10. Lassila, Kathrin and Branch, Mark (2006). "Whose Skull and Bones?." Yale Alumni Magazine. Nuoroda tikrinta December 05, 2006.
  11. Andrew Buncombe (2006). "Geronimo's family call on Bush to help return his skeleton." The Independent.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Carter, Forrest. „Watch for Me on the Mountain“. Delta. 1990. (Originally entitled „Cry Geronimo“.)
  • Opler, Morris E.; & French, David H. (1941). Myths and tales of the Chiricahua Apache Indians. Memoirs of the American folk-lore society, (Vol. 37). New York: American Folk-lore Society. (Reprinted in 1969 by New York: Kraus Reprint Co.; in 1970 by New York; in 1976 by Millwood, NY: Kraus Reprint Co.; & in 1994 under M. E. Opler, Morris by Lincoln: University of Nebraska Press. ISBN 0-8032-8602-3).
  • Pinnow, Jürgen. (1988). Die Sprache der Chiricahua-Apachen: Mit Seitenblicken auf das Mescalero [The language of the Chiricahua Apache: With side glances at the Mescalero]. Hamburg: Helmut Buske Verlag.
  • Davis, Britton „The Truth about Geronimo“ New Haven: Yale Press 1929
  • Bigelow, John Lt „On the Bloody Trail of Geronimo“ New York: Tower Books 1958
  • Geronimo (edited by Barrett) „Geronimo, His Own Story“ New York: Ballantine Books 1971
  • Debo, Angie. Geronimo: The Man, His Time, His Place. University of Oklahoma Press: Norman, 1976
  • Pember, Mary Annette. (July 12, 2007). "'Tomb Raiders': Yale’s ultra-secret Skull and Bones Society is believed to possess the skull of legendary Apache chief Geronimo. " Diverse Issues in Higher Education 24(11), 10–11. Retrieved April 23, 2008.[1]
  • Faulk, Odie B. The Geronimo Campaign. Oxford University Press: New York, 1969. ISBN 0-19-508351-2

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Geronimo – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka