Georgijus Gurdžijevas
| Georgijus Gurdžijevas | |
|---|---|
| |
| Gimimo vardas | Georgijus Ivanovičius Gurdžijevas |
| Gimė | 1866 m. vasario 14 d. Aleksandropolis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1949 m. spalio 29 d. (83 metai) Nioji prie Senos, Prancūzija |
| Sutuoktinis (-ė) | Julia Ostrowska |
| Religija | ezoterika |
| Veikla | mistikas, rašytojas, guru, choreografas, keliautojas |
 Vikiteka |
Georgijus Gurdžijevas |
Georgijus Gurdžijevas (rus. Гео́ргий Ива́нович Гурджи́ев, arm. Գեորգի Իվանովիչ Գյուրջիև; g. 1866(?) sausio 14 d. – m. 1949 m. spalio 29 d.) – iš Rusijos kilęs mistikas ir dvasinis mokytojas.
Gimė graikų-armėnų šeimoje Rusijos imperijos mieste Aleksandropolyje (dabar Giumri, Armėnija). Apie jo ankstyvąją biografiją mažai žinoma, nėra tiksliai žinomi net gimimo metai. Nuo pat jaunystės domėjosi dvasingumu, keliavo po Egiptą, Turkiją, Artimuosius Rytus, Afganistaną, Turkestaną, aplankė Meką. Kelionėse rinko informaciją apie ezoterinius religijų elementus (sufizmą, rytų krikščionybę, budizmą), apie įvairių tautų šokius ir muziką.
1913 m. Gurdžijevas atvyko į Maskvą, kur pradėjo savo ezoterinius mokymus. 1915 m. susipažino su garsiu to meto filosofu, ezoteriku Piotru Uspenskiu. Jie drauge ėmė vesti mokymus, rengė ekspedicijas. Vėliau suformulavo dvasinių praktikų koncepciją, pavadintą „Ketvirtuoju Keliu“.
Georgijus Gurdžijevas vėliau bandė įsteigti „Harmoningo žmogaus vystymosi institutą“ Tbilisyje, vėliau Stambule, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, kol galiausiai jį sėkmingai įkūrė 1922 m. greta Paryžiaus. Ten buvo vykdomi mokymai, aiškinamos Ketvirtojo Kelio idėjos. Gurdžijevas sukūrė „šventųjų šokių“ praktiką, kurią sudarė įvairių tautų sinchroniniai šokiai. Jie pritraukė nemažai besidominčiųjų misticizmu, dalis žmonių pasiliko gyventi institute. Gurdžijevas kelis kartus vyko į JAV skaityti paskaitų.
1924 m. Gurdžijevas nutraukė bendrą darbą su Uspenskiu dėl skirtingo suvokimo apie praktikų vykdymą. Netrukus po to Gurdžijevas pateko į autoavariją ir buvo smarkiai sužeistas. Dėl to jis retai vedė paskaitas, tačiau atsidėjo knygų rašymui. Be to, drauge su kompozitoriumi Tomu Hartmanu sukūrė ~150 trumpų kompozicijų fortepijonui Azijos muzikos tema, bei muziką „Šventiesiems šokiams“.
Po II pasaulinio karo Gurdžijevas vėl subūrė mokinių grupę Paryžiuje, į kurią įėjo ir dalis jau mirusio Uspenskio mokinių. Gurdžijevas mirė 1949 m. spalio 29 d. Jo buvusi mokinė Žana de Zalcman įkūrė Gurdžijevo fondą ir tęsė jo idėjų sklaidą. Tarp žymesnių Gurdžijevo idėjų pasekėjų buvo britų rašytojas ir matematikas John G. Bennett, britų rašytoja P. L. Travers, prancūzų poetas René Daumal, britų rašytoja Katherine Mansfield, amerikiečių kompozitoriai Keith Jarrett, Robert Fripp ir kt.
Gurdžijevo-Uspenskio mokymas apėmė daugelio religijų, dvasinių srovių idėjas, ieškojo bendrų metafizinių dėmenų. Jis teigė apie tai, kad žmonija dvasiškai degraduoja, o religijos pavieniui nepajėgios pabudinti žmogaus. Mistiko teigimu, žmogus beveik visą savo gyvenimą nugyvena automatiškai, nesistengdamas pajausti realybės. Jo sukurti šokiai buvo kaip praktika, padedanti žmogui pabusti, pažinti save, susilieti su bendruomene.
Gurdžijevas susilaukė nemažai kritikos: Rusijos stačiatikių bažnyčia jį įvardino okultizmo magu, dalis žmonių jį laikė šarlatanu, manipuliatoriumi ar itin susireikšminusiu. Ošo, kurio mokymas buvo panašus, Gurdžijevo sistemą laikė neišbaigta.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ateinančio gėrio šauklys (1933 m.)
- Trilogija Visa ir Viskas
- Belzebubo pasakos anūkui (1950 m.)
- Susitikimai su išskirtiniais žmonėms (1963 m.)
- Gyvenimas tikras tik tada, kai „Aš esu“ (1974 m.)
- Žvilgsniai iš tikro pasaulio (1973 m.)