Gendiun Čiopchel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gendiuno Čiopchelio nuotrauka, daryta Indijoje 1936 m.

Gendiunas Čiopchelis (Gendün Chöphel, tibet. དགེ་འདུན་ཆོས་འཕེལ་ , Wylie: dge 'dun choe 'phel, kin. 更敦群培, pinyin: Gēngdūn Qúnpéi, 19031951 m.) – tibetiečių menininkas, rašytojas ir mokslininkas, neretai laikomas vienu svarbiausiu XX a. tibetiečių intelektualų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gendiunas gimė 1903 m. nedideliame kaime Amdo provincijoje. Įgijo tradicinį vienuolio išsilavinimą geriausiame regiono vienuolyne. Ten susipažino su amerikiečių misionieriumi, su kuriuo siejo draugiški ryšiai. 1927 m. Gendiunas paliko vienuolyną ir iškeliavo į Lhasą kartu su prekybininkų karavanu. Dėl savo maištingos prigimties ir ten susikonfliktavo su vienuoliais Drepunge bei paliko ir šį vienuolyną. Nuo to laiko jis užsiėmė dailininko amatu, tapydamas portretus turtingiausiems aristokratams Lhasoje. 1934 m. susipažino su budizmu besidominčiu žymiu indų keliautoju Rahulu Sanskritajanu, kuris taip pat buvo komunistų agitatorius prieš Britanijos valdžią Indijoje.

1934–1938 m. Gendiunas su Rahulu keliavo po Tibetą atokiuose vienuolynuose ieškodami ten išlikusių senovinių budistinių tekstų. Bičiulystė su Rahulu Čiophelį paskatino susidomėti Indija ir šis 1938–1946 m. laikotarpį praleido keliaudamas po Indiją. Tuometė Indijos industrializacija ir apogėjų pasiekusi kova už nepriklausomybę Gendiunui paliko ryškų įspūdį. Tai buvo prodkutyviausias jo, kaip menininko, laikotarpis. Savo įspūdžius Čiopchelis užrašydavo ir neretai nusiųsdavo į Tibetą, kad pasidalytų savo įspūdžiais iš užsienio. Būdamas Indijoje jis taip pat išvertė Kamasutrą į tibetiečių kalbą.[1] 1946 m. Čiopchelis grįžo į Tibetą, kirsdamas pasienio miestelį Kalimpongą, buvusį vienu tibetiečių radikalų, kovojusių prieš centrinę Tibeto valdžią. 1939 m. ten buvo įkurta Tibeto pažangos partija, antidalailaminis judėjimas, į kurį Čiopchelis aktyviai įsijungė, tačiau jam pasiekus Lhasą jau buvo suimtas ir už maištą įkalintas 3 metams. 1949 m. paleistas. Tačiau tuo metu jis įniko į alkoholį. Netrukus po to į Lhasą įžengė maoistinės Kinijos daliniai, o 1951 m. Gendiunas Čiopchelis mirė.

Gendiunas geriausiai žinomas savo esė rinkiniu „Aukso grūdai: kosmopolitinės piligrimystės pasakojimai“, kurią parašė keliaudamas po Indiją ir Šri Lanką tarp 1934 m. ir 1946 m. Šiose esė autorius kritikavo modernų hinduizmą, krikščionybę, britiškąjį imperializmą. Nors pažėrė kritikos tokiems įvykiams kaip Kalkutos juodoji skylė ar Goa inkvizicija, jis gyrė kai kurias Britanijos kolonijines praktikas, tokias kaip sati uždraudimą. Nors buvo budistų vienuolis, prijautė sekuliarios visuomenės idėjai, buvo aktyviai įsitraukęs į antiimperialistinio progresyvaus prokiniško judėjimo Tibeto pažangos partijos veiklą.

Jo asmenybė ir gyvenimas tapo įkvėpimu Luko Šedlerio režisuotam filmui „Piktas vienuolis: įžvalgos apie Tibetą“[2] bei „Pamišėlio vidurinysis kelias: apsvarstant tibetiečių vienuolio Gendiuno Čiopchelio tikrovę“.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1] Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto.
  2. The Angry Monk: Reflections on Tibet
  3. Lopez Jr., Donald S. (2006). The Madman's Middle Way: Reflections on Reality of the Tibetan Monk Gendun Choephel. Čikaga: Čikagos universiteto leidykla. ISBN 0-226-49316-4.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]