Geltonoji spauda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Geltonasis vaikis

Geltonoji spauda – periodiniai ir neperiodiniai, dažniausiai pramoginiai leidiniai, skirti nereikliems, neišlavinto skonio, primityvaus mąstymo skaitytojams.

Termino kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Terminas atsirado XIX a. pabaigoje Amerikoje. 18951898 metais JAV intensyviai konkuravo du periodiniai leidiniai: Jozefo Pulitzerio New York World ir William Randolph Hearst'o New York Journal. Kritikai abu juos peikė, kad jie, siekdami padidinti tiražus, kai kurias naujienas paversdavo sensacijomis. The New York Press, kalbėdamas apie šiuos du leidinius, pradėjo vartoti terminą „geltonojo vaikio žurnalistika“.
Jis kilo iš vieno tuo metu populiaraus komikso, kurio pagrindinis herojus buvo plikagalvis, kvailai besišypsantis, atlėpausis berniukas, dėvintis geltonus naktinius. Komikso piešiniuose jis vaizduojamas besitrainiojantis geto gatvėmis su panašiais į save veikėjais, dažniausiai irgi vaikais. Pagrindiniai „geltonojo vaikio“ žodžiai – skurdus geto žargonas, dažniausiai ant jo naktinių užrašytos frazės, pašiepiančios reklaminių stendų tekstus.
Posakis „geltonojo vaikio žurnalistika“ greitai sutrumpėjo iki „geltonoji žurnalistika“, o leidiniai, spausdinantys tokios žurnalistikos kūrinius pradėti vadinti geltonąja spauda. Vėliau tokio tipo spauda gavo dar vieną pavadinimą – bulvarinė spauda.

Geltonosios spaudos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Geltonoji arba bulvarinė spauda nuo kitos (kokybinės, tabloidų ir kt.) skiriasi turiniu ir forma. Esminis skirtumas – skelbiamos informacijos patikimumas ir etiškumas. Bulvarinėje spaudoje dažnai skelbiama nepatikrinta, neetiškais būdais surinkta, subjektyvi (informacija neatskirta nuo autoriaus vertinimų), kartais net melaginga informacija. Patraukliausios temos – žinomų žmonių asmeninis gyvenimas. Bulvarinio leidinio viršelyje dažniausiai spausdinama didelė nuotrauka ar montažas, antraštė rašoma didelėmis raidėmis, naudojama kelios ryškios spalvos. Rašiniai dažniausiai trumpi, gausiai iliustruoti nuotraukomis, dizaine naudojama daugiau nei dvi spalvos. Tokios spaudos tikslas – bet kokia kaina patraukti dėmesį ir didinti tiražą.

Geltonoji spauda Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

2005 m. visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime buvo priimtas naujas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Šiame kodekse numatyta, kad jei laikraštis ar kita žiniasklaidos priemonė pažeidžia etikos kodekso nuostatas, jiems kyla grėsmė būti priskirtiems profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Iš esmės tai reiškia, kad leidinys įvardijamas kaip bulvarinė, arba geltonoji, spauda.
Dėl nuomonės neatskyrimo nuo žinių, sąmoningo faktų iškraipymo, šaipymosi iš žmogaus pavardės, fotomontažų, galinčių įžeisti, publikavimo 2005 m. lapkritį Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija priskyrė laikraštį „Vakaro žinios“ profesinės etikos nesilaikančių leidinių kategorijai. Tas pats 2007 m. kovą nutarta dėl laikraščio „L. T.“.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai pripažinus, kad laikraštis nesilaiko Etikos kodekso, jis vienus metus negali pretenduoti į valstybės teikiamą paramą per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]