Geležinkelio (Palemono) fortas

54°53′57″ š. pl. 24°02′53″ r. ilg. / 54.89917°š. pl. 24.04806°r. ilg. / 54.89917; 24.04806

Geležinkelio (Palemono) fortas – Kauno tvirtovės dalis antrajame fortų žiede, Palemono (dab. Petrašiūnų seniūnijos) rytiniame pakraštyje, Marių gatvėje.

Dauguma objekto statinių išsidėstę Kauno marių regioninio parko ribose, kelios slėptuvės patenka į Amalių ekologinės apsaugos zoną. Teritorijos kraštovaizdį formuoja gynybinių įtvirtinimų archeologinio draustinio statusas. Čia pažymėtas 1 km ilgio istorinis ekologinis takas „Pažinimas“, įrengta minimali rekreacinė įranga lankytojams. Nedirbamoje forto žemėje, esančioje Palemono laukinėje pievoje, auga daug vertingų augalų, įrašytų į Raudonąją knygą.

Išlikę apie 30 vienaaukščių betoninių statinių. Slėptuvių ir ilgalaikių ugnies taškų linija driekiasi nuo geležinkelio pervažos Palemono-Marių gatvių sankryžoje link Vieškūnų piliakalnio apie 0,8 km ir marių šlaito viršutine dalimi apie 1,1 km. Keli betoniniai statiniai išlikę forto teritorijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Projektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fortą statyti planuota pagal 1909 m. tipinį prof. Konstantino Veličkos projektą – trapecijos formos, su vienu pylimu pėstininkams ir lengvajai artilerijai.

Pataisytame 1912 m. tvirtovės plėtros plane antrajam fortų žiedui įrengti buvo numatyta pastatyti didelį fortą aukštumoje prie Pažaislio. Remiantis 1913 m. vasario 13 d. tvirtovės Inžinerijos valdybos detalizuotu planu, jo statybai parinkta nauja vieta apie 2 km į priekį ir į kairę prie geležinkelio ruožo. Taip jis tapo Geležinkelio fortu tvirtovės III gynybiniame skyriuje.

Statybų pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augančios vokiečių karinės grėsmės akivaizdoje III skyriui paruošti karo veiksmams buvo skirta mažiausiai dėmesio ir lėšų, nes jo gynybiniai įtvirtinimai buvo išsidėstę užnugaryje. Geležinkelio forto sklype 1913–1914 m. spėta atlikti reikiamus matavimus bei statybos aikštelės ūkinio aprūpinimo darbus: atvežtas žvyras betono gamybai, pastatyti mediniai barakai samdomų darbininkų brigadoms. 1914 m. atvežta reikalingos statybinės technikos, tarp jų ir didysis vienkaušis ekskavatorius.

Pirmojo pasaulinio karo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915 m. rugpjūčio 4 d., rusų pajėgoms paliekant Kauną, įgulos štabas pakeliui į Rumšiškes paskutiniąją tvirtovės gynybos naktį buvo apsistojęs Geležinkelio forte.

Puolančiosios vokiečių armijos užnugaryje atsidūrė pradėta statyti III skyriaus Palemono-Naujasodžio-Narėpų fortifikacinių įtvirtinimų linija. Tikintis sugrįžtančių rusų karinių pajėgų atakos, šis gynybinis skyrius tapo prioritetiniu vokiškosios tvirtovės „Festung Kowna“ sistemoje. Todėl jos dalimi 1916–1917 m. tapo ir Geležinkelio forto teritorija. Čia darbai vykdyti gilaus užnugario sąlygomis, netrūko užgrobtų materialinių bei žmogiškųjų išteklių (karo belaisvių, vietinių gyventojų).

Po Pirmojo pasaulinio karo, jau nuo 1920 m., Lietuvos kariuomenė aktyviai tyrė kaizerinės Vokietijos paliktą ir stipriai modernizuotą betoniniais įtvirtinimais liniją ir ypač Vieškūnų-Vaistariškių atkarpą tarp Nemuno ir Neries upių, tikintis priešo puolimo iš rytų.

Šimtmečio bėgyje, vykstant karams, plečiantis miestui, pakito apylinkių gamtinės ir ūkinės sąlygos. Statybos objektuose, Palemono-Amalių plento vietoje įtvirtinimai buvo sugriauti arba užpilti. Čia pastebimi žemės iškilimai išduoda palaidotus ugnies taškus. Dalis jų linijos flange atsidūrė Kauno marių tvenkinyje.

Įtvirtinimų kompleksas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. Architektūros ir statybos institutas nustatė šio komplekso (kaip kraštovaizdinio urbanistinio paminklo) apsaugos zonos ribas. 1996 m. į dokumentus kartu su fortu įtraukta 27, 2009 m. – 29 šaudymo lizdai-slėptuvės. 2008 m. teritorija pažymėta informacinėmis rodyklėmis, minimaliai pritaikant lankymui ir pažinimui.

Forto teritorija apjuosta gynybinių konstrukcijų ir apkasų grandine. Įrengti aktyvieji ir pasyvieji statiniai su įvairaus dydžio (apie 10 m²) stačiakampiais kazematais, dažniausiai su vienu arba dviem simetriškais išėjimais, papildomais traversais. Įrengti mažo ploto (apie 1 m²) betoniniai stebėjimo punktai, aktyviosios slėptuvės su ambrazūromis, skirtomis šaulių ir kulkosvaidžių ugniai. Statiniai išdėstyti linijose kas 20-50 m ir tankiau.

Dabartinė būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Palemono rekreacinėje zonoje draudžiamos statybos, šio objekto vientisumui iškilusi grėsmė, nes kai kurie statiniai atsidūrę privačiuose sklypuose (ant vieno iš jų pastatytas namas), sumažėję žaliųjų plotų.^[1]

Forto teritorijoje statiniai smarkiai apardyti ir veikiami gamtos veiksnių, fizinė būklė bloga, tačiau stabili. Juosiančioje slėptuvių linijoje daugelis jų užversti šiukšlėmis, gruntu, apaugę medžiais ir tankiais krūmais, vandalų apgadintais metalo sutvirtinimais, daugelyje jų stovi vanduo. Šaudymo lizdų ir slėptuvių formos išsilaikiusios autentiškos. Išlikę apkasų ruožai.

Skirtinguose statiniuose matomos kokybiškai išbetonuotos horizontalios bei arkinės vidaus patalpų lubos, kai kur jos sustiprintos geležinkelio bėgiais, nerūdijančio plieno gofruotais lakštais, lenktomis lovio profilio (~ nr. 30^[2]) sijomis. Akivaizdu, jog fortą juosiančiame ruože dauguma matomų slėptuvių nėra nukentėjusios nuo karinių veiksmų.

Slėptuvių interjerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kontroversijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurių karo paveldo tyrinėtojų nuomonės skiriasi dėl šio objekto statinių amžiaus ir priklausomybės:

įtvirtinimai tvirtovėje buvo statyti tik rusų kariuomenės, o vokiečiams ją užėmus 1915 m. rugpjūtį, daugiau nebuvo pastatyta nė vieno gynybai skirto pastato („Archiforma“, 2006, nr. 3 ^[3]), net neužsimenama apie „Festung Kowna“
forto informaciniame stende vaizduojama 1916–1917 m. vokiška slėptuvė ^[4], o ne koks nors rusų įgulos suręstas statinys ^[5]
fortas stiprintas dar ir Antrojo pasaulinio karo metu besiginančių vokiečių pajėgų 1944 m.^[6]
naujausius duomenis pagrindžia: RGVIA (rus. РГВИА), LCVA, Lietuvos kariuomenės rekognoskavimo darbai, 1923 m. inventorizacija, vokiečių įtvirtintos linijos 1916 m. planas „Festung Kowna“ ^[7], publikuotas V. Orlovo knygoje „XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno tvirtovės istorija, 1882-1915 (sud. Vladimir Orlov). - Kaunas: Arx Baltica, 2007. - 55-62, 143, 144 p. - ISBN 978-9955-638-97-1
XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje (projekto vadovas Vladimir Orlov). - Kaunas: Arx Baltica, 2008. – 11, 20, 21, 24, 25, 26, 45, 58, 59, 61, 62 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-39-024-4
Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais (sud. Arvydas Pociūnas). - Vilnius: Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008. - 19 p. - ISBN 978-9955-423-64-5
Kauno marių RP kultūros paveldo objekto būklės patvirtinimo aktas, 2009-04-01
Kauno žinios, 1999-01-15, Nr.4 (110), „Slėptuvė“

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Geležinkelio (Palemono) fortas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vokiečių įtvirtinimai^{[neveikianti nuoroda]}
Kauno marių RP istorinės vertybės
LR Kultūros paveldo registras - S664 Archyvuota kopija 2011-10-04 iš Wayback Machine projekto.
http://www.kaunomarios.lt/failai/schema.jpg Archyvuota kopija 2012-05-11 iš Wayback Machine projekto.

[1] ttp://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/prie-mariu-dygsta-sklypai-57239

[2] ttp://www.b-a.lt/kaina/index.php?id=743&pr=12764&pg=1&rod=18&link=Lovys-Nr-30-Loviai

[3] ttp://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/architektura/architekatgarsis110 Archyvuota kopija 2011-07-27 iš Wayback Machine projekto.

[4] ttp://www.fortifikacija.lt/?p=101&pid=385^{[neveikianti nuoroda]}

[5] ttp://www.fortifikacija.lt/?p=93&pid=381^{[neveikianti nuoroda]}

[6] ttp://www.fortifikacija.lt/?p=273^{[neveikianti nuoroda]}

[7] ttp://www.grumlinas.lt/?p=21962 Archyvuota kopija 2013-06-15 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]