Gazuoto vandens pardavimo automatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gazuoto vandens pardavimo automatas

Gazuoto vandens pardavimo automatas – prekybos automatas, kuris parduoda ar gamina ir parduoda pilstomus gazuotus gėrimus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Saturatorius (aparatas skysčiams prisotinti anglies dioksidu), tinkantis gaminti gazuotą vandenį, buvo sukurtas 1783 m. laikrodininko iš Ženevos Johano Jakobo Šveperio. Vėliau Anglijoje jis įkūrė kompaniją, kuri pardavinėjo gazuotą vandenį. 1832 m. JAV imigrantas Džonas Metjusas patobulino saturatorių ir pradėjo pardavinėti gazuoto vandens automatus. Automatai buvo paklausūs tarp vaistininkų, kurie pardavinėjo gazuotą vandenį savo klientams [1].

Gazuoto vandens pardavimo automatai buvo labai paplitę TSRS teritorijoje, taip pat ir Lietuvos TSR. Maskvoje buvo pastatyta apie 10 tūkstančių gazuoto vandens pardavimo automatų.[2] Jų buvo ir kitų miestų gatvėse ir viešose vietose (stotyse, kino teatrų fojė ir t. t.).[3]

Stiklinė gazuoto vandens be sirupo kainavo 1 kapeiką, su sirupu - 3 kapeikas.

Automatuose būdavo briaunuotos stiklinės. Visuose automatuose buvo įrengtas ir plovimo įrenginys, kurio veikimo principas buvo toks: apverstą stiklinę padėjus ant įrenginio ir paspaudus ištrykšta vandens srovė, kuri plauna stiklinę; vanduo bėga tol, kol laikomas prispaustas įrenginys. Kartais ant stiklinių likdavo lūpų dažų, nešvarių pirštų žymės.

Saugant, kad stiklinių nepavogtų, daug kur stiklines surinkdavo, o patį automatą, saugant nuo vandalizmo, nakčiai užrakindavo. Retais atvejais stiklinių visai nebūdavo, tada neturintis savo stiklinės negalėdavo pasinaudoti automatu. Kai kurie žmonės eidavo gerti nešdamiesi savo stiklines.

Nors gazuotas vanduo be sirupo ar su sirupu kainavo nebrangiai, žmonės bandydavo apgauti automatą. Dažniausiai apgavimo būdas į jį vietoj monetos įmesti kitą panašų į ją daiktą. Tai daugiau buvo ne vagystė, o džiaugsmas, kad pavyko apgauti techniką.

Seni gazuoto vandens automatai buvo statomi ir gamyklų, pvz., karštųjų cechų, viduje. Norint jais pasinaudoti, tereikėjo tik paspausti mygtuką. Jie dažniausiai tiekdavo tik gazuotą vandenį be sirupo.

Potarybiniai laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Augant infliacijai automatų aptarnavimas tapo nerentabilus. Įvairiuose miestuose jų likimas labai panašus: vienuose stovėjo sulaužyti, kituose, pvz., Vilniuje, buvo surinkti. Gazuoto vandens automatus pradėjo gaminti Rusijos gamykla „Automatproizvodstvo“ (rus. Автоматпроизводство) ir Kijevo gamykla „Tomak“.

Kai kuriose buvusio tarybinio lagerio valstybėse (Rusijoje, Kazachstane ir Moldovoje) naudojami automatai, praradę savo automatines funkcijas. Jie stovi turguose, ir pardavėjos pačios paspaudusios mygtuką žmonėms pripila gazuoto vandens, o jie gali sumokėti ir kupiūromis, arba parduodami žetonai tik konkrečiam automatui.

Gazuoto vandens automato konstrukcija ir veikimo principas[taisyti | redaguoti kodą]

Automatas susideda iš tokių dalių: ekranas, valdymo skydas, monetų priėmimo mechanizmas, gėrimo gaminimo įrenginys, gėrimo pylimo įrenginys. Gėrimo gaminimo įrenginys susideda iš dozatoriaus, maišytuvo, saturatoriaus ir transportavimo įrenginio. Automate gali būti šaldymo įrenginys. Dabartiniai automatai išduoda vienkartines stiklines.

Automatai gali išsijungti pasibaigus vandeniui, anglies dioksidui, vienkartinėms stiklinėms.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksejus Levinas. Limonadinis feliksas. Populiarioji mechanika. 2006 m. rugsėjis
  2. Dmitrijus Tichomirovas. Oro prekybos pirmūnai. Komersantas. Pinigai Nr. 21 (526) 30.05.05 – 05.06.2005
  3. Gazuoto vandens pardavimo automatai. 76-82.ru

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]