Gaudučių piliakalnis

Gaudučių piliakalnis (arba Čerčesnagių kalnas, Čerčesnagis, Pilis, Pilalė, Zablockio pilalė, Gaudučių kalnas; kultūros vertybė: unikalus kodas – 5219, senas registro kodas - M256, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR501) – piliakalnis-slėptuvė rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Gaudučių kaime (Kartenos seniūnija), Alanto dešiniajame krante.

Pasiekiamas iš plento Palanga–Šiauliai (E272) už kanalo dešinėje, prieš Gaudučius pasukus į dešinę pietų kryptimi lauko keliuku, kuris lauko pakraštyje vingiuodamas, sunkiai pravažiuojamas leidžiasi į Alanto slėnį iki slėnyje stovėjusios sodybos liekanų – iš viso 800 m, yra kiek kairiau, šalia jos.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas upės slėnyje, dešiniajame krante esančioje atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, 24 m aukščio. Aikštelė netaisyklingo trikampio formos, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 42 m ilgio, 14 m pločio šiauriniame gale.^[1] Piliakalniui būdingų įtvirtinimų (pylimų, griovių) nesimato.

Pietinis šlaitas nuplautas, griūna į Alantą. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.

Kalvos pietrytinėje papėdėje yra šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi pailga terasa lygiu paviršiumi, kiek aukštėjanti į šiaurės rytus. Palei jos galą eina gynybinį pylimą primenanti apie 6 m aukščio ketera, vadinama Pilale.^[2]

Teritorijos dydis – 2,7404 ha.

Aplinkiniai piliakalniai

Martynaičių piliakalnis 5 km
Gintarų piliakalnis 4 km

Imbarės piliakalnis 13 km
Dauginčių piliakalnis 5 km

Gintališkės piliakalnis 16 km

Kartenos piliakalnis 3,5 km
Vėlaičių piliakalnis 0,5 km

Pakutuvėnų piliakalnis 9 km

Kačaičių piliakalnis 10 km

Žvaginių piliakalnis 24 km

Vieštovėnų piliakalnis 13 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalvos šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje šlaitu žemyn besileidžiantys gūbriai (pakilimai) primena skeltanagio kanopinio gyvūno kojos pėdą, žemaitiškai vadinamą čerčesnagiu. Dėl to kalva gavo Čerčesnagių kalno, kitaip – Čerčesnagio vardą.^[3]

Seniau, kai slėnis nebuvo apaugę medžiais ir krūmais, kalva dominavo aplinkoje, iš tolo primindama kalną. Kadangi ji priklausė Gaudučių kaimui, apylinkės gyventojai ją praminė Gaudučių kalnu.

Piliakalnius bei natūralias morenines kalvas žemaičiai nuo seno vadina pilalėmis. Siekiant piliakalnį išskirti iš kitų Alanto pakrantėse stūksančių kalvų-pilalių, tarpukariu jį pradėta vadinti žemės savininko pavarde Zablockio pilale.

Padavimai mena, kad senovėje ant kalno stūksojusi pilis, o jos papėdės terasoje stovėjęs miestas. Todėl kalva vadinta dar Pilimi.^[4]

Pasakojama, kad ant kalno vaidenasi, o jo papėdėje Alanto upelyje laumės vakarais rūbus skalbia.^[5]

Esą, kalno šlaite buvusios durys, kurios dabar užgriuvusios. Kartą vienas piemenukas netyčia papuolė į kalno vidų ir ten pamatė daug turtų. Apie lobius išgirdęs kitas vaikas tyčia, trokšdamas užvaldyti užburtus turtus, įlindo į kalną ir nebegrįžo – tik jo kepurę kalnas išmetė.^[6]

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Alanto upelis paplovė kalvos pietinį šlaitą, kuris nuo to laiko nuolatos griūna.

1972 m. kalnas įrašyta į kultūros paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas – Gintarų (Gaudučių) piliakalnis, vad. Pilale (AR-501).^[7] 2003 m. registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologiniu vietų sąraše kaip Gaudučių kalnas, vad. Čerčesnagiu (M256).^[8]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalniu susidomėta XIX a. pabaigoje. Jis pažymėtas Vilniaus senienų muziejaus vadovo Fiodoro Pokrovskio 1899 m. išleistame Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje.^[9]

Tarpukariu Valstybės archeologijos komisija surinko apie jį medžiagą, o etnografas, fotografas Balys Buračas 1930 m. kalną nufotografavo.^[10]

1948 ir 1966 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovai Pranas Kulikauskas^[11] ir Adolfas Tautavičius^[12]), 1956 m. – kraštotyrinikas Vladas Šaulys (Vilnius),^[13] 1982 m. – Kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1984 m. – Kretingos rajono kultūros skyriaus vyr. metodininkas paminklų apsaugai Julius Kanarskas,^[14] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).^[15]

Petro Tarasenkos nuomone, tai „apeiginis piliakalnis“,^[16] t. y. alkakalnis.

Gintautas Zabiela kalvą priskiria prie piliakalnių-slėptuvių. Jiems buvo panaudojamas atskiros, pelkių apsuptos kalvos, į kurias apylinkės gyventojai subėgdavo slėptis iškilus pavojui. Piliakalniai-slėptuvės neturi nieko bendro su gynybinį paskirtį turėjusiomis medinėmis pilimis, stovėjusiomis ant piliakalnių su gynybiniais įtvirtinimais.^[17]

1996 m. Bronius Dakanis (Kultūros paveldo centras) aikštelėje ištyrė 39,5 m² plotą, kuriame kultūrinio sluoksnio nerado.^[18] Centrinėje išlikusios aikštelės dalyje buvo aptikta labai senos laužavietės liekanų, kurią datuoti nesant radinių nepavyko.^[19]

Piliakalnis-slėptuvė preliminariai datuojamas I tūkstantmečiu.^[20]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 61, ei. Nr. 196
↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono archeologijos paminklai. D. 1. 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 135. – P. 45
↑ Julius Kanarskas. Paalantės piliakalniai ir pilalės. – Švyturys – 2017 m. balandžio 29 d. – P. 5
↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 65–66
↑ Julius Kanarskas. Mitologinės vietos. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 137–138
↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1. – B. 19. – L. 136
↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135
↑ Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11
↑ Ѳедоръ Васильевичъ Покровскiй. Археологическая карта Koвенской губернiи. – Вильна, 1899. – C. 93
↑ Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Sudarytojas Gytis Grižas. – Vilnius, 2011. – P. 84-85
↑ Pranas Kulikauskas. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos 20 d. iki rugpjūčio 26 d. dienoraštis. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 1. – L. 66
↑ Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 246. – L. 27-28
↑ Kretingos rajono Kartenos, Kūlupėnų ir Šventosios apylinkių archeologijos paminklų pasai. 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 15. – L. 19-27
↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono archeologijos paminklai, 1989 m., d. 1. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 135. – P. 51-52
↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14. – L. 10
↑ Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas, 1928. – P. 131
↑ Gintautas Zabiela. Piliakalniai–slėptuvės. – Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2001. – T. 21. – P. 405, 406, 407
↑ Arvydas Asadauskas. Archeologinių paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1996 metais. – Lietuvos istorijos metraštis. 1996 m. – Vilnius, 1997. – P. 512
↑ Bronius Dakanis. Neaiškios archeologinės vertės vietų 1996 m. žvalgomieji tyrinėjimai Kretingos ir Radviliškio rajonuose (Gaudučių spėj. piliak., Kretingos raj.). – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 2762. – L. 13, 32
↑ Lietuvos piliakalniai: atlasas. Parengė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 440-441

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. – Bostonas, 1968. – T. 8

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Gaudučių kalnas, vad. Čerčesnagiu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-07-27.
Lietuvos piliakalniai
Paalantės piliakalniai ir pilalės Archyvuota kopija 2021-05-11 iš Wayback Machine projekto.
Švyturio laikraštis – 2017 m. gegužės 2 d.^{[neveikianti nuoroda]}
Kretingos muziejus – 2017 m. gegužės 2 d. Archyvuota kopija 2020-09-25 iš Wayback Machine projekto.

[1] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 61, ei. Nr. 196

[2] Julius Kanarskas. Kretingos rajono archeologijos paminklai. D. 1. 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 135. – P. 45

[3] Julius Kanarskas. Paalantės piliakalniai ir pilalės. – Švyturys – 2017 m. balandžio 29 d. – P. 5

[4] Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 65–66

[5] Julius Kanarskas. Mitologinės vietos. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 137–138

[6] Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1. – B. 19. – L. 136

[7] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135

[8] Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11

[9] Ѳедоръ Васильевичъ Покровскiй. Археологическая карта Koвенской губернiи. – Вильна, 1899. – C. 93

[10] Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Sudarytojas Gytis Grižas. – Vilnius, 2011. – P. 84-85

[11] Pranas Kulikauskas. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos 20 d. iki rugpjūčio 26 d. dienoraštis. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 1. – L. 66

[12] Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 246. – L. 27-28

[13] Kretingos rajono Kartenos, Kūlupėnų ir Šventosios apylinkių archeologijos paminklų pasai. 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 15. – L. 19-27

[14] Julius Kanarskas. Kretingos rajono archeologijos paminklai, 1989 m., d. 1. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 135. – P. 51-52

[15] Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14. – L. 10

[16] Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas, 1928. – P. 131

[17] Gintautas Zabiela. Piliakalniai–slėptuvės. – Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2001. – T. 21. – P. 405, 406, 407

[18] Arvydas Asadauskas. Archeologinių paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1996 metais. – Lietuvos istorijos metraštis. 1996 m. – Vilnius, 1997. – P. 512

[19] Bronius Dakanis. Neaiškios archeologinės vertės vietų 1996 m. žvalgomieji tyrinėjimai Kretingos ir Radviliškio rajonuose (Gaudučių spėj. piliak., Kretingos raj.). – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 2762. – L. 13, 32

[20] Lietuvos piliakalniai: atlasas. Parengė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 440-441

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]

[19]

[20]