Gatvinis kaimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žižmai: matyti būdingas įžambus sodybų išdėstymas
Gatvinio kaimo schema

Gatvinis kaimas – žemdirbių gyvenvietės tipas, paplitęs Lietuvoje. Turi vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatve, palei kurią iš vienos arba abiejų pusių statmenai ar įžambiai jai išdėstytos sodybos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Susiformavo XVI a. per reformaciją Vakarų Europos pavyzdžiu. Tokių kaimų būta Vokietijoje, jie taip pat paplito Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje. Vykdant Valakų reformą atsisakyta netvarkingo žemės valdymo ir įvesta bendra visiems kaimams trilaukė sistemapūdymas, žiemkenčiai, vasarojus. Sodybos sukeltos į naujai steigiamus iš anksto suplanuotus kaimus.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgainiui susiklostė įvairių dydžių, skirtingo pastatų išdėstymo ir įrangos gatviniai kaimai. Skiriami:

  • gatviniai rėžiniai kaimai, suformuoti per Valakų reformą ir vėliau nesuardyti gatviniai kaimai, pvz., Poškonys, Ožkiniai [1], Meironys, Klepočiai, Senieji Trakai ir kt.;
  • gatviniai dvilypiai kaimai, susiformavę XIX a. antroji pusėje, kai sodybų galulaukėse dėl žmonių gausėjimo ėmė kurtis naujos sodybos, pvz., Norkūnai ir Norkūnėliai, Šilainiai ir Šilainėliai;
  • gatviniai padrikieji kaimai, pradėję rastis XIX a. pradžioje, Užnemunės šiaurėje – skirstant gatvinius kaimus į vienkiemius,
  • gatviniai linijiniai kaimai, susiformavę XIX a. pradžioje Užnemunės pietuose skirstant gatvinius kaimus į vienkiemius, šeimos rėžius sukeliant į vieną sklypą.
  • Prie gatvinių kaimų priskiriami ir Nemuno deltos žvejų kaimai, kuriuose gatve laikoma upė (Minijos kaimas).

Rėžinis kaimas[taisyti | redaguoti kodą]

Labiausiai paplitusi gatvinių kaimų grupė – gatviniai rėžiniai kaimai. Juose kiekvienos šeimos žemės buvo padalytos į 3 vienodo pločio ir ilgio rėžius, išdėstytus kiekviename iš 3 laukų vienoda eile. Vienos šeimos rėžiai trijuose laukuose sudarė l valaką. Kaimas kurdintas viename iš trijų laukų, vadinamųjų sodybinių rėžių lauke, kuriame rėžiai statmenai ar kiek įžambiai rėmėsi į juos kertančią kaimo gatvę. Apie 300–600 m ilgio gatvė dalijo kiekvieną sodybą į dvi dalis. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena šalia kitos, gyvenamieji namai ir kiti trobesiai dažniausiai galais atsukti į gatvę. Pastatai statyti išilgai sodybinio rėžio: gyvenamieji namai, klėtys ir tvartai vienoje, kluonai – kitoje gatvės pusėje (Mikalajūnai, Kretuonys).

Šeimų įpėdiniams dalijantis žemę sodybiniai rėžiai buvo skeliami išilgai, vėliau skersai, dėl to gatvinių kaimų užstatymas tankėjo abiejose gatvės pusėse (Tiltai, Žižmai). Iki XIX a. gatviniai rėžiniai kaimai paplito visoje Lietuvoje ir sudarė daugumą kaimo gyvenviečių.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Stanaitis, Petras Gediminas Adlys. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, „Mintis“, 1973, 79 p.
  2. Rasa Bertašiūtė. Gatvinis kaimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 452 psl.