Garinė pirtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Garinė pirtispirtis, kurioje garas išgaunamas arba pilant vandenį ar augalų nuovirą ant įkaitusių akmenų, arba milint, t. y., ant žarijų įkaitintus akmenis dedant į kubilą su vandeniu.

Garinė pirtis – baltiška pirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Garinė pirtis dažnai painiojama su „turkiška pirtimi“. Tai nieko bendro neturinčios pirtys. Turkiška pirtis yra antikinė terma, kuri buvo perimta iš senųjų graikiškų, vėliau romėniškų, kolonijų, kurių buvo gausu visoje vakarinėje dabartinės Turkijos (Mažosios Azijos) pakrantėje. Garas termoje buvo išgaunamas pilant vandenį ant įkaitusių grindų (po grindų danga buvo karšto oro kanalai).

Garinė pirtis taip pat neturėtų būti vadinama rusiška pirtimi. Garinei pirčiai taikomas terminas lietuviška pirtis arba dar tikslesnis – baltiška pirtis. Šį terminą paremia kalbininkų ir archeologų tyrimai. Kalbininkai suomišką žodį ((fi|pirtti}} 'dūminė pirkia' nurodo kaip skolinį iš baltų kalbų. Žodis pirtis yra archajiškas baltiškas terminas. Kad suomiškas žodis pirtti paimtas iš tos pačios reikšmės baltiško žodžio pirtis ('statinys pėrimuisi, maudymuisi') kalbininkams nekelia prieštaravimų. Nežinoma tik kodėl ir kada žodžio reikšmė pirtis (statinys pėrimuisi, maudymuisi) suomių kalboje pasikeitė arba išsiplėtė į dūminė pirkia. Kalbininkai mano, kad baltišką žodį pirtis suomiai galėjo pasiskolinti laikotarpiu nuo II tūkst. pr. m. e. iki I m. e. a.

Tarpukario lietuvių kalbininkas P. Skardžius rusišką žodį rus. баня 'maudykla, vonia, pirtis' kildina iš lot. balneum.

Latvijoje garinė pirtis yra vadinama pirts, bet ne rusiška pirtis.

Pirtis, pagal archeologinių tyrinėjimų duomenis, baltų gentims buvo žinoma dar ankstyvojo žalvario amžiuje (XVIII-V a. pr. m. e.). Kretuono gyvenvietės (XV–XIV a. pr. m. e.) pastate vienas židinys buvo ovalus, 50–70 cm skersmens, viršuje apdėtas akmenimis, tuo tarpu kiti židiniai, šiek tiek įgilinti, be akmenų. Manoma, kad tai galėjo būti apeiginės pirties vieta.

Archajiškąją baltų pirtį slavų gentys galėjo perimti XII–XI a. pr. m. e. asimiliavus Dniepro baltus ir užėmus jų gyventas teritorijas Dniepro upės baseine.

Baltiškos pirties archajiškumas sietinas ir su dar neišnykusiu garo išgavimo būdu - milinimu (ant žarijų įkaitusį akmenį dedant į kubilą su vandeniu). Manoma, kad milinimo būdu akmens amžiuje buvo užvirinamas vanduo.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]