Galvinė utėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pediculus humanus capitis
Galvinė utėlė (Pediculus humanus capitis)
Galvinė utėlė (Pediculus humanus capitis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insecta)
Poklasis: Sparnuotieji
(Wikispecies-logo.svg Pterygota)
Būrys: Utėlės
(Wikispecies-logo.svg Phthiraptera)
Šeima: Žmoginės utėlės
(Wikispecies-logo.svg Pediculidae)
Gentis: Žmoginės utėlės
(Wikispecies-logo.svg Pediculus)
Rūšis: Galvinė utėlė
(Wikispecies-logo.svg Pediculus humanus capitis)
Binomas
Pediculus humanus capitis
Linnaeus, 1758

Galvinė utėlė (lot. Pediculus humanus capitis) – utėlių (Anoplura) būrio vabzdys. Kūnas pilkos spalvos, šonuose su giliais įlinkimais. Galva su trumpais ir storais ūseliais. Patinas 2-3 mm, patelė – 3-4 mm ilgio. Patino užpakalinis kūno galas apvalus, patelės – dvišakas. Šios utėlės turi akis ir vengia šviesos (daugelis kitų Anoplura būrio vabzdžių akių neturi).

Maitinasi žmogaus krauju. Gali keletą dienų badauti. Kiaušiniai vadinami glindomis. Juos pritvirtina prie plaukų. Patelė per savo gyvenimą padeda iki 300 kiaušinių. Minimali vystymosi trukmė - 2-3 savaitės.

Gyvena plaukuotose kūno vietose, dažniausiai galvoje. Gyvenimo trukmė – 27-38 dienos.

Tai labai seni žmogaus parazitai. Pedikuliozė (utėlių turėjimas) senesnė už daugelį kitų ligų. Jų genomo tyrimai (archeogenetika) padeda suprasti, kaip evoliucijos metu keitėsi žmogaus populiacijos dydis. Utėlių genomas liudija maždaug prieš 100000 metų buvus „butelio kaklelio“ efektą, kuomet utėlių (matyt ir žmonių) buvo staiga labai sumažėję.

Galvinė utėlė genetiškai artima rūbų utėlei (Pediculus humanus humanus) ir laboratorijos sąlygomis su ja kryžminasi. Tačiau šios rūšys užima skirtingas nišas (rūbų utėlė prisitaikiusi pritvirtinti kiaušinius prie drabužių). Rūbų utėlė yra grįžtamosios šiltinės sukėlėjų pernešėja.

Galvinė utėlė neperneša jokių ligų. Tačiau žmogui kasantis įkąstas vietas, į galvos odą gali patekti išorinė infekcija.

Glindos[taisyti | redaguoti kodą]

Glinda, prikibusi prie plauko
Glindos iš plaukų iššukuojamos tankiomis šukomis
Glindų rinkimas rankomis (1662 m. paveikslas)

Galvinės utėlės kiaušiniai vadinami glindomis. Subrendęs kiaušinis kiaušintakiu patenka į neporinį kanalą. Iš glindos priekinės dalies ant plauko išsiskiria lipni medžiaga, pritvirtinanti ją prie plauko. Galvinės utėlės patelė per gyvenimą padeda iki 300 glindų, kurios vystosi 2-3 savaites, o nepalankiomis sąlygomis ir ilgiau.

Dėl įvairių priežasčių žuvę kiaušiniai gali likti prikibę iki šešių mėnesių. Juos paprasta atskirti nuo pleiskanų, nes yra gerai pritvirtinti ir lengvai neatsiskiria. Saugantis utėlių plitimo, daugumoje šalių žmogus su glindomis nebus aptarnautas kirpykloje.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu žinoma nemažai utėles ir glindas naikinančių cheminių preparatų. Visus parazitus paprasta pašalinti nukerpant plaukus, tačiau tai sudarko išvaizdą ir, pavyzdžiui, vaikui gali būti didelė psichologinė trauma.

Glindas galima iššukuoti specialiomis tankiomis šukomis. Gydant vien šiuo būdu, patariama šukuoti apie 14 dienų, kasdien ar kas antrą dieną (geriau šukuoti drėgnus plaukus). Šukos naudojamos ir glindoms aptikti (ligai diagnozuoti). Seniau žmonės glindas iš plaukų išrinkdavo rankomis, tačiau tai labai ilgas darbas.

Svarbu taip pat sunaikinti rūbuose ir kitur likusius parazitus - daiktai virinami, šaldomi ar dvi savaites laikomi nenaudojami maišeliuose (utėlės žūsta iš bado).