Galvakojai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cephalopoda
Aštuonkojis
Aštuonkojis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Moliuskai
(Wikispecies-logo.svg Mollusca)
Klasė: Galvakojai
(Wikispecies-logo.svg Cephalopoda)

Galvakojai (lot. Cephalopoda) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė, kuriai priklauso jūriniai dvišalės simetrijos gyvūnai su apatinėje kūno pusėje esančia gilia mantijos ertme. Kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Koja virtusi čiuopikliais. Kriauklę turi tik primityvios rūšys, o kitų ji visiškai redukuota. Skirtalyčiai.

Galvakojų galva gerai išsivysčiusi. Joje yra akys, o burna apsupta čiuopiklių. Primityviausių nautilų čiuopikliai (gali būti iki 82-90) yra be siurbtukų. Aukštesnieji galvakojai turi 8-10 čiuopiklių, kuriuose gausu siurbtukų. Dešimtkojų 2 čiuopikliai yra gerokai ilgesni už kitus. Galvakojai čiuopikliais gaudo grobį.

Liemuo plokščias, maišo arba torpedos formos, neretai dorsoventraliai suplotas. Šonuose ar kūno gale yra skiautės, kurios padeda palaikyti judėjimo kryptį. Galvakojams būdingas reaktyvinis judėjimas. Čia labai didelį vaidmenį atlieka mantijos ertmė, į kurią priteka vandens, o po to, susitraukus mantijos raumenims, vanduo veržiasi pro prie galvos esantį platų plyšį. Galvakojai paveja žuvis, o kai kurie kalmarai virš vandens nuskrieja apie porą šimtų metrų.

Virškinimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

burnos esančioje ryklėje yra pora raginių žandų, primenančių papūgos snapą. Jais galvakojis gali perkąsti žuvies kaukolę. Ryklėje yra liežuvis su radule. Taip pat į ryklę atsiveria ir 1-2 poros seilių liaukų. Seilėse yra fermentų ir nuodų. Fermentai skaido baltymus ir angliavandenius, o nuodai padeda nužudyti auką. Praplatėjusi stemplė sudaro gurklį. Už jos yra skrandis, toliau – plonoji žarna. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. Be to, užpakalinės žarnos gale yra rašalinė liauka, gaminanti rudą skystį. Pajutęs pavojų galvakojis išskiria keletą lašų rudo skysčio, sudarančio tamsų debesėlį, ir suklaidinantį persekiotoją. Taip pat galvakojai turi kepenų latakus.

Kraujotakos sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Širdis sudaryta iš skilvelio ir dviejų (nautilų – 4) prieširdžių, kraujotakos sistema beveik uždara. Iš skilvelio į priekinę kūno dalį eina stambi galvinė aorta, o plonesnė – į vidaus organus. Aortos skyla į arterijas, o šios – į kapiliarus, toliau – į venas ir lakūnas. Stambių lakūnų yra aplink širdį, kepenis ir skrandį. Odoje ir raumenyse arterijų kapiliariai pereina į venų kapiliarus. Stambiausios venos iš čiuopiklių eina į galvinę veną. Ji šakojasi į žiaunines venas, kurios geba pulsuoti ir varo kraują pro žiaunų kapiliarų tinklą į prieširdžius.

Galvakojų kraujas, kitaip vadinamas hemolimfa, turi ląstelinių elementų ir plazmoje ištirpusio pigmento – hemocianino, kurio sudėtyje yra vario.

Kvėpavimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Kvėpavimo organus sudaro tipiškos ktenidinės žiaunos, kurių nautilai turi 4, o kiti galvakojai – 2.

Nervų sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Galvakojų nervų sistema labai išsivysčiusi. Virš ryklės yra smegenys iš stambių susiliejusių ganglijų. Nuo smegenų eina du mantijos nervai, kurie baigiasi žvaigždės formos ganglijais.

Jutimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Visame galvakojų kūno paviršiuje gausu lietimo ir cheminio jutimo ląstelių, kurių ypač daug prie burnos ir čiuopikliuose. Aukštesnieji dvižiauniai galvakojai turi uoslės organus, kurių pagalba užuodžia iš toli savo grobį. Aukštesnieji galvakojai turi sudėtingas akis, kurios kai kurių giluminių rūšių sudaro 40 procentų kūno masės. Todėl ryškiai mato aplinką ir spalvas iš įvairių atstumų.

Šalinimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Keturžiauniai galvakojai (pvz., nautilai) turi 4 inkstus, o dvižiauniai – 2. Inkstai plačių maišelių pavidalo. Jų vienas galas atsiveria į mantijos ertmę. Kraujo ekskretai patenka į inkstus.

Lytinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtalyčiai. Nautilų ir kai kurių aukštesniųjų galvakojų gonados porinės. Kiti turi vieną gonadą. Lytiniai produktai iš gonados patenka į gonadocelį, o iš ten – į lytinius latakus. Sėklatakis turi liaukingą praplatėjimą – sėklinę pūslelę ir pridėtinę liauką (prostatą), kuri lipdo spermatozoidus ir formuoja spermatoforo kapsulę. Patelių kiaušintakiai poriniai arba neporiniai, trumpi, atsiveria į mantijos ertmę. Šalia kiaušintakių angos atsiveria kelios kevalinės liaukos. Iš jų sekreto formuojasi kiaušinių kevalai ar kokonai. Patinas paima į pakitusį čiuopiklį spermatoforą ir įdeda į patelės mantijos ertmę. Čia kiaušinis apvaisininamas.

Įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Galvakojai gyvena jūrose, dauguma plėšrūnai. Kai kurie giluminiai galvakojai turi švytėjimo organus, todėl tamsoje atpažįsta gentainius bei vilioja grobį. Švytėjimo organai būna labai sudėtingi.

Kalmarai dažniausiai minta žuvimis, vėžiagyviais. Aštuonkojai, sepijos gaudo krabus, žuvis, moliuskus. Paprastai jie medžioja prieblandoje.

Aštuonkojai, kalmarai, sepijos ir kiti galvakojai gaudomi maistui. Iš rašalinės liaukos sekreto gaminami puikūs tamsiai rudi akvareliniai dažai.

Galvakojų klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Galvakojai skirstomi į du dabar gyvenančių poklasius:

Galvakojams moliuskams priklauso ir išnykę amonitai, belemnitai. Vikiteka