Galios perėjimo teorija

Galios perėjimo teorija (angl. Power transition theory) – teorija apie ciklišką karų prigimtį, kuri siejasi su galios pokyčiais tarptautiniuose santykiuose. Teoriją sukūrė A. F. K. Organski, ji pirmą kartą buvo publikuota 1958 m. šio autoriaus knygoje „World Politics“. Šiuo metu Galios perėjimo teorija apibūdina tarptautinę politiką kaip hierarchiją, kurioje egzistuoja keturios skirtingas galias turinčių valstybių rūšys. Šios teorijos tikslas yra paaiškinti kodėl, kaip ir kada kyla karai, taip pat paaiškinti tų karų trukmę, kainą, intensyvumą bei pasekmes.

Teorija

Valstybių hierarchija

Valstybių hierarchijos schema

Teorijos autorius valstybes, pagal turimą galią, suskirstė į 4 rūšis:

• Dominuojanti galia – viena valstybė, turinti daugiausia resursų (autorius išskiria tris resursų rūšis: gyventojų skaičius, produktyvumas bei politinis pajėgumas). Tokia valstybė nėra hegemonas, nes ji neturi užtektinai galios, kad sugebėtų kontroliuoti visas kitas galias. Ši valstybė primeta savo taisykles tarptautinei sistemai, taip siekdama užsitikrinti savo dominavimą bei interesus. Šiuo metu tokia valstybė yra Jungtinės Amerikos Valstijos.
• Didžiosios galios – valstybės, turinčios gana daug resursų, galinčios potencialiai konkuruoti su dominuojančia galia. Dažniausiai šios galios sudarydamos aljansus su dominuojančia galia padeda išlaikyti tarptautinę sistemą. Šiuo metu konkuruoti su JAV gali tik Kinija.
• Vidutinės galios – vidutinės valstybės, turinčios resursų, kurių negalima ignoruoti, tačiau jų nepakanka norint konkuruoti su dominuojančia galia dėl tarptautinės sistemos kontrolės. Tokios galios pavyzdys galėtų būti Italija, Brazilija ir pan.
• Mažosios galios – šio tipo valstybių yra daugiausiai, tačiau jos nekelia jokios realios grėsmės dominuojančiai galiai.

Valstybių hierarchija egzistuoja ir regioniniu lygmeniu. Kiekviename regione egzistuoja sava valstybių hierarchija, tačiau jos yra įtakojamos globalios hierarchijos ir negali kontroliuoti didesnių sistemų. Kilus karui regioniniame lygmenyje, jis negali virsti globaliu. Jei karas kyla globaliu lygmeniu, jis gali įtraukti ir regionines galias. Pavyzdžiui, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, kilę tarp globalių didžiųjų galių, įtraukė beveik visų regionų didžiąsias galias į konfliktą, tuo tarpu regioniniai karai (Vietnamo, Korėjos, Afganistano) į pasaulinį globalų karą neperaugo.

Galia

Galia yra gebėjimas priešininkui primesti tam tikrus reikalavimus, arba priversti jų laikytis. Pagal šią teoriją, galia susideda iš trijų elementų: žmonių, galinčių dirbti ir kovoti, skaičiaus; jų ekonominio produktyvumo; bei politinės sistemos efektyvumo mobilizuojant individualius indėlius valstybės tikslams pasiekti (kitaip tariant, valdžios sugebėjimas priversti savo gyventojus dirbti valstybės labui). Didelis gyventojų skaičius neužtikrina valstybei didelės galios (pavyzdžiui, Indija, Brazilija nors ir turi gausių gyventojų, jos nėra laikomos net didžiosiomis galiomis). Valstybei, norint būti tikrai galingai, reikia būti ekonomiškai produktyviai. Tačiau ir tai dar neužtikrina didžiausios galios – ypač svarbus yra valstybės gebėjimas pajungti ekonominius bei gyventojų resursus valstybės tikslams. Gyventojų skaičius yra pastovus, todėl gali kisti tik ilguoju laikotarpiu. Ekonominiai rodikliai kinta vidutiniu periodu. Sparčiausiai gali kisti politiniai pajėgumai.

Pasitenkinimas ir nepasitenkinimas

Karą ir taiką lemia tai, ar sistemos dalyviai yra patenkinti ar nepatenkinti egzistuojančia globalia/regionine tvarka. Nepatenkintos valstybės meta iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Šiuo metu dideli konfliktai nekyla, nes dauguma didžiųjų galių yra patenkintos dabar galiojančia tvarka ir ją remia. Valstybės, esančios hierarchijos viršuje, sukuria ir primeta kitiems savo taisykles, todėl dažniausiai pačios būna jomis patenkintos. Tuo tarpu dominuojanti galia yra status quo saugotoja. Tuo tarpu žemiau esančios valstybės kartais būna nepatenkintos savo užimama vieta hierarchijoje – jos mano, jog galiojanti tvarka yra neteisinga, korumpuota, šališka ir t. t. Daugiausia nepatenkintų valstybių yra hierarchijos apačioje – tarp mažųjų galių. Nepatenkintos valstybės, priklausomai nuo jų turimų resursų, ima konkuruoti su dominuojančiomis galiomis. Kai konkuruojanti didžioji galia pasiekia paritetą (sukaupia 80 proc. dominuojančios galios resursų) su dominuojančia galia, karinis konfliktas yra labiausiai tikėtinas.

Prielaidos

Pagrindinis šios teorijos pranašumas yra gebėjimas paaiškinti karų bei aljansų atsiradimą. Jei paritetą pasiekusi didžioji galia yra patenkinta esama tarptautine sistema, ji su dominuojančia galia sukuria patvarų aljansą (istoriniu pavyzdžiu galėtų būti NATO). Kilę ginčai yra efektyviai sprendžiami derybų būdu. Anot teorijos, karas (ilgiausias ir didžiausios apimties) yra labiausiai tikėtinas, kai nepatenkinta didžioji galia pasiekia paritetą su dominuojančia galia (anot autoriaus, paritetas pasiekiamas, kai didžioji galia sukaupia 80 proc. dominuojančios galios resursų). Tokiu atveju, santykiai tarp patenkintos ir nepatenkintos šalies yra ne kooperatyvūs ir karo grėsmė ir galima jo apimtis yra didžiausia. Jei konkuruojanti galia tampa taip pat patenkinta, o jų santykiai yra kooperatyvūs, įvyksta taikus galios perėjimas (istoriniu pavyzdžiu galėtų būti taikus galios perėjimas iš Didžiosios Britanijos į JAV 19 a. pabaigoje). Jei susiduria dvi nepatenkintos valstybės, jos gali suvienyti jėgas prieš patenkintų valstybių koalicija, arba, jei šios dvi valstybės yra nepatenkintos status quo dėl skirtingų priežasčių, gali kilti ilgas ir didelės apimties karas.

Karas dažniausiai kyla tuo metu, kai tarp dominuojančios ir konkuruojančios galių yra pasiekiamas paritetas, tačiau dar nėra įvykęs perėmimas. Kai konkuruojanti valstybė jau yra aplenkusi ankstesnę buvusią dominuojančią galią ir yra įtvirtinusi savo naują sistemos tvarką, karo grėsmė ženkliai sumažėja. Karo trukmė, jo sunkumas taip pat yra didžiausi pariteto laikotarpiu - tol, kol viena iš valstybių neįtvirtina savo dominavimo.