Galapagų vėžlys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chelonoidis nigra
Galapagų vėžlys (Chelonoidis nigra)
Galapagų vėžlys (Chelonoidis nigra)
Apsaugos būklė

Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Ropliai
(Wikispecies-logo.svg Reptilia)
Būrys: Vėžliai
(Wikispecies-logo.svg Testudines)
Pobūris: Slaptakakliai vėžliai
(Wikispecies-logo.svg Cryptodira)
Šeima: Sausumos vėžliai
(Wikispecies-logo.svg Testudinidae)
Gentis: Geochelone
(Wikispecies-logo.svg Geochelone)
Rūšis: Galapagų vėžlys
(Wikispecies-logo.svg Chelonoidis nigra)
Binomas
Chelonoidis nigra
Quoy & Gaimard, 1770

Galapagų vėžlys (lot. Chelonoidis nigra) – sausumos vėžlių šeimos gyvūnas, kuris aptinkamas tik Galapagų salyne ir yra prie išnykimo ribos.

Aprašymas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai viena iš dviejų didžiausių sausumos vėžlių rūšių: kiaukuto ilgis gali siekti 122 cm, esant 300 kg kūno masei.

Skirtingose populiacijose vėžlių kiaukutų forma ir dydis gali stipriai skirtis. Pagal šiuos požymius juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

  1. Nedidelėse, sausose salose vėžliai mažesni, su lėkštesniu kiaukutu. Jų kojos ilgesnės ir plonesnės. Patelės sveria iki 27 kg, patinai iki 54 kg.
  2. Didelėse, drėgnose salose vėžliai dideli, jų kiaukutai aukšti, kupolo formos. Skirtumas tarp patelės ir patino nėra toks didelis.

Maitinasi Galapagų augmenija, krūmais ir žolėmis, kurie yra nuodingi kitiems gyvūnams.

Šie vėžliai poruojasi bet kuriuo metų laiku, bet yra sezoniniai aktyvumo pakilimai. Patelės padeda iki 22 beveik rutuliškų kaiušinių, kurių skersmuo 5-6 cm, o masė – iki 70 g.

Paprastai laisvėje gyvenantys Galapagų vėžliai išgyvena apie 100 metų, bet seniausias žinomas toks vėžlys sulaukė bent 170 metų.

Naikinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po to kai europiečiai atrado Galapagus, šie vėžliai jūreivių buvo naudojami kaip „gyvi konservai“ – juos gyvus patalpindavo į laivo triumą, kur jie galėdavo ten išbūti keletą mėnesių be maisto ir vandens. Sprendžiant iš laivo žurnalų, vien 79 banginių medžiotojų laivai, per 36 metus XIX a. viduryje išgabeno iš salyno 10 373 vėžlius. Iš viso per XVII–XVIII amžius, kaip byloja archyvai, buvo sunaikinta 10 mln. galapagų vėžlių. Čarlzo ir Baringtono salose jie visai išnyko, o kitose ties išnykimo riba.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Даревский И. С. Орлов Н. Л. Редкие и исчезающие животные. Земноводные и пресмыкающиеся. – М.: Высшая школа, 1988. 143 psl. ISBN 5-06-001429-0
  • Гиляров М. С., Баев А. А., Винберг Г. Г., Заварзин Г. А. и др. Биологический энциклопедический словарь. – М.: Советская энциклопедия, 1986. 586 psl..

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Galapagų vėžlys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka