Gaigalių piliakalnis

Apie piliakalnį Utenos rajone žr. Gaigalių piliakalnis (Utena).

Koordinatės

55°46′15″ š. pl. 25°04′22″ r. ilg. / 55.77083°š. pl. 25.07278°r. ilg.

Vieta

Kupiškio rajonas

Seniūnija

Šimonių seniūnija

Aukštis

9 m

Plotas

29 x 27

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga -
I tūkstantmetis m.e.

Žvalgytas

1943, 1969

Tirtas

1971, 1980 m.

Gaigalių piliakalnis – piliakalnis (A537K1P) ir gyvenvietė (A537K2P) Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Gaigalių kaimo (Šimonių seniūnija), Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. m. e. pabaiga – I tūkst. m. e. m. Įrengtas atskiroje kalvoje, Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje. Nupjauto kūgio formos kalvą beveik iš visų pusių juosia mažos pelkės. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampio formos, nuapvalintais kampais, 29 x 27 m dydžio. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite, apie 3 m žemiau aikštelės, įrengta 30 m ilgio ir 5–7 m pločio, pietrytiniame šlaite, apie 2,5 m žemiau aikštelės – 40 m ilgio ir 5–6 m pločio terasa. Šios terasos šiaurės rytų šlaite buvo sujungtos trečiąja terasa, kuri apardyta ariant šlaitą.

XIX a. pab. – XX a. pr. Gaigalių piliakalnį aprašė Konstantinas Gukovskis, Fiodoras Pokrovskis, Liudvikas Kšivickis, 1943 m. – Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, tyrinėtas 1971 m. ir 1980 m.

Piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarių papėdėse 1980 m. aptikta senovės gyvenvietė, išliko jos kultūrinis sluoksnis. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Archeologiniai tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pradžioje piliakalnį aprašė Liudvikas Kšivickis, 1943 m. – Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1971 m. ir 1980 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

Piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarių papėdėse 1980 m. aptikta senovės gyvenvietė, išliko jos kultūrinis sluoksnis. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu.^[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1989 m. atlikus Gaigalių piliakalnio terasos pjūvį paaiškėjo, kad terasos vietoje senovėje buvo iškastas dabar jau užslinkęs apsauginis griovys, kurio išorėje stovėjo medinė gynybinė siena.^[2]

Piliakalnio apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 23831)^{[neveikianti nuoroda]}, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Aplinkiniai piliakalniai

Likalaukių piliakalnis 19 km

Aukštupėnų piliakalnis 11 km

Papilių piliakalniai 2,6 km
Kerelių piliakalnis 9 km

Stirniškių piliakalnis 15 km

Obonių piliakalnis 13 km

Kaukazo piliakalnis 16 km

Šeimyniškėlių piliakalnis 25 km

Kartakalnis 29 km

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaigalių piliakalnis iš pietų pusės
Gaigalių piliakalnis iš šiaurės pusės
Gaigalių piliakalnis iš rytų pusės
Gaigalių piliakalnis iš vakarų pusės
Gaigalių piliakalnis iš pietvakarių pusės
Gaigalių piliakalnio aikštelė iš rytų pusės
Gaigalių piliakalnio aikštelė iš vakarų pusės

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Gintautas Zabiela. Gaigalių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 325 psl.
↑ Viešoji įstaiga Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras. „Piliakalniai“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-12. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos piliakalnių atlasas Archyvuota kopija 2009-04-18 iš Wayback Machine projekto.
Gaigalių piliakalnis
Kupiškėnų mintys - "PELKIŲ APJUOSTAS GAIGALIŲ PILIAKALNIS"

[1] Gintautas Zabiela. Gaigalių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 325 psl.

[2] Viešoji įstaiga Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras. „Piliakalniai“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-12. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.

[1]

[2]