Fuga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bacho fuga

Fuga (lot. bėgimas) – tai populiariausia ir sudėtingiausia imitacinės polifonijos forma. Tai muzikos kūrinys, kuriame ta pati tema nustatyta tvarka pateikiama keliais balsais. Jeigu tema pateikiama tik dviem balsais, tokia fuga vadinama dvibalse, jeigu trimis – tribalse, jeigu keturiais – keturbalse.

Fugoje pradėjęs skambėti kuris nors balsas nebenutrūksta. Įsijungus kitam balsui, pirmasis nenutyla, bet, lyg ir improvizuodamas, bėga tolyn, o vėliau įsijungęs vejasi jį, skirtingu aukštumu pakartodamas jo vingius. Susidaro įspūdis, kad vieni balsai bėga, o kiti vejasi. Iš čia ir pavadinimas.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Fugą sąlygiškai galima suskirstyti lyg ir į tris dalis. Jos pradžia vadinama ekspozicija. Tai supažindinimas su tema įvairiais balsais.

Po to seka laisvesnė, improvizacinio pobūdžio muzika – temų plėtojimas. Išryškinamos svarbiausios temos intonacijos, kurios įvairiai kaitaliojamos, greitinamos, atliekamos greičiau, lėčiau, keičiamas skambėjimo aukštumas, registrai, dinamika, tempai.

Fugos pabaigoje – reprizoje – vėl visais balsais pakartojama tema, tačiau čia balsai dažnai įstoja pagreitintai, t. y., vos temą pradeda vienas balsas, tuoj pat vienas po kito ją perima kiti. Fuga paprastai baigiasi garsiai, didingai. Įdomu dar ir tai, kad minorinės fugos paskutinis akordas dažnai būna mažorinis.

Johanas Sebastianas Bachas ištobulino fugas ir yra laikomas garsiausiu visų laikų polifonijos meistru.