Francis Baluodis
Francis Aleksandras Baluodis (latv. Francis Aleksandrs Balodis, 1882 m. rugpjūčio 7 d. Valmiera – 1947 m. rugpjūčio 8 d. Stokholmas) – latvių archeologas, Latvijos nacionalinės archeologijos mokyklos ir paminklosaugos principų kūrėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Valmieros parapijos mokykloje, kurioje mokytojavo jo tėvas Voldemaras Baluodis. Vėliau lankė privačią E. Heinės mokyklą, baigė Rygos gimnaziją. 1902-1907 m. Tartu universitete studijavo teologiją, istoriją ir archeologiją, 1907-1910 m. studijavo Maskvos archeologijos institute, kur 1910 m. apgynė diplominį darbą iš latvių genčių IX a.-XIII a. materialinės istorijos. Paraleliai studijavo istoriją ir archeologiją Maskvos universitete. 1910–1912 m. Miuncheno universitete apgynė egiptologijos disertaciją filosofijos daktaro vardui gauti.
1912-1918 m. Maskvos archeologijos instituto egiptologijos docentas, 1915–1918 m. Maskvos universiteto rytų meno istorijos privatdocentas, 1918-1924 m. Saratovo universiteto meno istorijos profesorius, Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, prorektorius. 1924 m. kelis mėnesius dirbo Maskvos universitete, bet rudenį išrinktas Latvijos universiteto rytų istorijos ir archeologijos profesoriumi, grįžo į Rygą. Latvijos universiteto Filologijos ir filosofijos fakulteto dekanas, prorektorius studijų reikalams, Valstybinio istorijos muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas, Paminklų valdybos pirmininkas, Latvijos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas. 1940 m. emigravo į Stokholmą. 1943 m. atstovavo Latviją Baltijos komitete. Po Antrojo pasaulinio karo skaitė egiptologijos paskaitas Europos universitetuose.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologiniai tyrimai:
- 1909 m. Kaugurų Pekos kalnas, ieškant Henriko Livoniečio kronikoje aprašyto Beverinos piliakalnio.
- 1919-1922 m. Pavolgio totorių pilkapiai, Aukso ordos sostinės Senasis ir Naujasis Sarajus.
- 1925-1926 m. Lūdzos ir Rezeknės apylinkių piliakalniai.
- 1927 m. Slatė ir Raunos Tanisio kalnas.
- 1939 m. Jersika.
1926 m. pirmojo latvių archeologinio leidinio „Latvijos archeologija“ (Latvijas arheoloģija) sudarytojas ir redaktorius.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Latvių kultūra senovėje (Latviešu kultura senatnē), 1937 m.
- Latvių istorija (Latviešu vesture) t. 1, 1938 m.
- Senoji Latvija (šved. Det äldsta Lettland) 1940 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Latvijos II ir III laipsnio Trijų žvaigždžių ordinas
- Prancūzijos IV laipsnio Garbės legiono ordinas
- Švedijos Šiaurinės žvaigždės ordinas ir Vazos ordinas
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Valentin Sedov. LATGALIAI IR KRIVIČIAI.[neveikianti nuoroda] rusų kalba
- Franciui Baluodžiui-125. tarptautinė konferencija[neveikianti nuoroda] latvių kalba
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aleksiejus Luchtanas. Francis Baluodis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 510 psl.