Fra Angelico

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lukos Sinjorelio tapytas Fra Andželiko pomirtinis portretas, tikriausiai fikcinis, 1501 m.

Fra Andželikas (it. Fra Angelico, apie 13951455 m. vasario 18 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas. Gyvenimo metu žinomas dominikonų vienuolio Giovanni da Fiesole vardu. Buvo pramintas „palaimintuoju“ (Beato Angelico) dėl savo sugebėjimų piešti tyras religines scenas. Fra Andželiku (liet. „Angeliškasis brolis“) buvo pramintas tik po mirties.

1982 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai beatifikavo Fra Andželiką ir 1984 m. paskelbė jį visų katalikiškojo meno kūrėjų globėju. Minėjimo diena – vasario 18.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Fra Andželikas (tikr. Guido di Pietro) gimė 13901395 m. laikotarpiu Mudželo miestelyje prie Fjezolės, Toskanoje. Nieko nežinoma apie jo tėvus. Pirmasis įrašas mini Guido di Pietro ryšius su karmelitų vienuoliais 1417 m. spalio 17 d. Guido jau tuo metu buvo dailininkas, tikriausiai mokėsi pas Lorenzo Monaco.[2] Fra Andželiko stiliaus pėdsakų galima atsekti manuskriptų iliuminacijoje, kurias Lorenzo Monaco ruošė Santa Maria degli Angeli vienuolynui. Kiti jo stiliaus kūrybos pėdsakai atsekami 1417 m. dominikonų vienuolio Petrus de Cruce piligrimystės į Šventąją Žemę iliustruotame gide. 1418 m. minimas užmokestis už tapybą bažnyčioje (neišlikusi). 1418–1422 m. laikotarpiu Fra Andželikas tapo vienuoliu. 1423 m. jis minimas Fjezolės dominikonų vienuoliu, pakeitusiu vardą į Giovanni da Fiesole (liet. Džovanis iš Fjezolės). Dailininkas sukūrė trijų altorių tapybą savo vienuolynui, įskaitant didžiojo altoriaus (vėliau pertapytas kitų dailininkų ir keistas rėmas). Kartu dominikonų vienuoliu buvo jo brolis Benedetto, su kuriuo dailininkas iliustravo religinius manuskriptus.

„Geroji naujiena“ (1437–46, San Marko muziejus, Florencija)

Greitu laiku Fra Andželikas pradėjo garsėti, pirmieji jo darbai neišlikę. Iki 1436 m. Fra Andželikas sukūrė tapybą Fjezolės vienuolyno susirinkimų salės sienoje pavaizduodamas Kristų su maždaug 250 vienuolių. Šiuo kūrybos periodu Fra Andželiko stilius buvo paveiktas jaunesnio dailininko Mazačo kūrybos. Jo figūros tapo labiau trimatės, naudojama perspektyva. 1436 m. dailininkas persikėlė į Florencijoje naujai įkurtą San Marco (Šv. Morkaus) vienuolyną, globojamą Medičių giminės. Jame jis sukūrė altoriaus paveikslą, kuris tapo vienu žymiausių jo kūrinių (San Marko muziejus). Fra Andželiko naujoviškumas jame pasireiškė eliminuojant arkines nišas, kurios skirdavo madoną ir šventuosius, bei patalpinant visą sceną natūralistiniame peizaže su pagal linijinės perspektyvos taisykles išdėstytomis figūromis.

Po Lorenzo Monaco mirties 1425 m. Fra Andželikas perėmė jo užsakymą Santa Trinità (Šv. Trejybės) bažnyčioje, kuriai 1430-ųjų pradžioje sukūrė altoriaus paveikslą. 1430-ųjų kūrybiniam periodui priklauso „Gerosios Naujienos“ altorinis paveikslas (Prado muziejus) ir Annalena altoriaus paveikslas (San Marko muziejus), kuris laikomas pirmuoju renesanso stiliaus sacra conversazione tipo madonos paveikslu.[3] Fra Andželikas priklausė Fjezolės priorijai iki 1439 m., kada tapo San Marco priorijos nariu. San Marco vienuolyno vienos salės sienoje nutapė didžiulę „Nukryžiavimo“ freską. San Marco vienuolyne Fra Andželikas ir jo dirbtuvių pagalbininkai nutapė 20 vienuolyno celių sienas iliuzinėmis freskomis, bei kūrė freskas kitose vienuolyno sienose. Bent 10 celių tapyboje atpažįstama paties Fra Andželiko ranka. Jo žymiausiu mokiniu buvo Benocas Gocolis.

1445 m. Fra Andželikas buvo pakviestas į Vatikaną atlikti tapybos darbų Šv. Petro bazilikoje, tačiau šie darbai neišliko. 1447 m. Fra Andželikas dirbo Orvjeto katedroje. 1447–1448 m. buvo grįžęs į Fjezolės vienuolyną, kur užėmė prioro pareigas. Po to su mokinių pagalba kūrė freskas Mikalojaus koplyčioje Vatikane. Dailininkas mirė 1455 m. vasario 18 d. Romoje vienuolių dominikonų susirinkimo metu. Palaidotas Romos dominikonų Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. Paskutine dailininko tapyba laikomas altoriaus paveikslas šiai bažnyčiai, kurio išlikę keletas pažeistų ir išsklaidytų po muziejus fragmentų. Pradėtas freskas Orvjeto katedroje vėliau baigė Luka Sinjorelis.

Andželiko pravardės kilmė, matyt, susijusi su Giorgio Vasari XVI a. viduryje parašytomis italų dailinininkų biografijomis. Jose Vasari vadina dailinininką „Fra Giovanni Angelico“ ir tikina, kad paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1437–40) sukurtas kaip iš dangaus nužengusio angelo.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Fra Andželiko kūryboje dominuoja išskirtinai krikščioniškosios religijos tematikos darbai. Dailininkas savo darbuose pasiekė figūrų apimties pajautimo ir reto natūralumo pojūčio, dėl ko buvo pramintas il Beato (liet. „palaimintuoju“). Svarbiausia Fra Andželiko darbų kolekcija yra San Marko muziejuje Florencijoje. Fra Andželikas savo gyvenimo metu buvo vienu žymiausių Italijos dailininkų, daugelyje jo altorinių paveikslų naudoti auksas ir ypač brangūs akvamarino mėlynojo dažai.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Fra Angelico – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka