Fosforitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fosforitas

Fosforitai[1] – tai nuosėdinė uoliena, turinti P2O5 ir tinkama tolesniam sodrinimui.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fosforitai sudaryti iš apatitų grupės mineralų, kuriuose gausu fosfatų. Fosforituose daugiausia yra kalcio fosfatų, jie sudaro 15–20 %.

Fosforitai yra jūrinės ir kontinentinės kilmės. Juos taip pat sudaro ir nefosfatiniai mineralai, iš kurių pagrindiniai – glaukonitas, dolomitas, kalcitas, kvarcas, antraeiliai – piritas, hidroksidai ir kt. Esama organinės kilmės medžiagų – ichtiofaunos, moliuskų, reptilijų liekanų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasauliniai ištekliai 1984 m. sudarė 42,8 mlrd. t.[2], iš jų 968,8 mln. t. – buvusios TSRS teritorijoje. Daugiausiai fosforitų turi JAV, Peru, taip pat Marokas bei kitos šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys.

Pramoniniu būdu išgaunamų fosforitų randama ir Baltijos baseine – Estijos Mardu, Leningrado srities Kingisepo telkiniuose. Čia kvarcinio smėlio su fosfatais sluoksnių storis sudaro 1–2 m. Iškasamos žaliavos yra palyginti „liesos“ (6–14 % P2O5), bet gerai pasiduodančios sodrinimui flotacijos būdu (28–30 % P2O5).

Fosforitų kasykla Estijoje

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji fosforitų dalis (iki 90 %) panaudojama kaip žaliava fosforo druskų ir trąšų gamybos pramonėje, kita dalis – juodojoje ir spalvotojoje metalurgijoje, stiklo ir keramikos gamyboje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]