Fonografo cilindras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Du T. Edisono fonografo cilindrų įrašai (šonuose) ir jų kartoniniai dėklai (centre).

Fonografo cilindras arba volelis – pirmoji komercinė laikmena, skirta garso įrašymui ir atkūrimui, populiariausia buvo 1888–1915 m. Šie cilindro formos objektai turėjo ant išorinio paviršiaus išraižytus garso įrašus (griovelius), kurie galėjo būti atkuriami cilindrus grojant fonografu. Standartiniai cilindrai buvo tuščiaviduriai, maždaug 10 cm ilgio, 5,6 cm skersmens ir 5 mm storio, jų sukimosi greitis buvo apytikriai 160 aps/min. ir galėjo atkurti maždaug 2 min. trukmės įrašą (vėliau buvo ištobulinti).

Iš pradžių garsas buvo įrašomas ant plieninio cilindro, padengtu alavine folija, tačiau folija nebuvo tinkama medžiaga naudojimui kiekvieną dieną bei komercinėje produkcijoje. Apie 1880 metus pasirodė iš vaško padaryti cilindrai. Jiems nusidėvėjus, juos buvo galima nušlifuoti su specialiu prietaisu ir toliau naudoti. 1890 m. Čarlzas Tainteris (Charles Tainter) užpatentavo kieto karnaubo vaško naudojimą cilindrų gamyboje, vietoje įprasto parafino ir bičių vaško mišinio.

Vėliau, apie 1910 m., pasirodžius vinilinėms plokštelėms fonografo cilindrų paklausa ėmė sparčiai mažėti ir 1929 m. jų masinė gamyba buvo nutraukta. Pagrindinis plokštelių pranašumas buvo toks, jog jos užėmė mažiau vietos.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Fonografo cilindras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  • Tinfoil.com – Fonografo cilindrų istorija; 1878–1912 m. įrašai