Finn Kalvik

Finn Kalvik
Finn Kalvik 1995 m.
Biografija
Pilnas vardas	Finn Bjørn Kalvik
Gimė	1947 m. balandžio 30 d. Fåvang, Oplandas,  Norvegija
Veikla	dainininkas, kompozitorius
Aktyvumo metai	1967–dabar
Svetainė	finnkalvik.no

Finn Bjørn Kalvik (g. 1947 m. balandžio 30 d.) – norvegų dainininkas ir kompozitorius.

Biografija

Finn gimė Fåvang miestelyje, tačiau 1952 metais jo šeima persikėlė į Oslą. Scenoje debiutavo 1967 metais, jau 1970 metais Finn įsitvirtino kaip vienas žinomiausių Skandinavijos dainininkų. Kelerius metus su atlikėju ir gitaristu Fred Åkerström dalyvavo Vesterviko dainų festivalyje.

Pirmieji keturi albumai „Tusenfryd og grå hverdag“ (1971), „Finn“ (1972), „Nøkkelen ligger under matta“ (1974) ir „Fyll mine seil“ (1976) užėmė aukščiausias vietas Norvegijos muzikos įrašų topuose.

1981 m. išleisto albumo „Natt og dag“ daina „Aldri i livet“ laimėjo Norvegijos Melodi Grand Prix 1981 konkursą, o atlikėjas išrinktas šalies atstovu „Eurovizijoje“. Tačiau jo pasirodymas 1981 m. „Eurovizijos“ konkurse buvo nesėkmingas – atlikėjas nesurinkęs nei vieno taško užėmė paskutinę vietą. Daina tapo sėkminga Norvegijoje, buvo išleista ir angliška kūrinio versija „Here in My Heart“. Į Melodi Grand Prix konkursą jis grįžo 1987-aisiais, kur su kūriniu „Malene“ liko ketvirtas.

Diskografija

• 1971: Tusenfryd og grå hverdag
• 1972: Finn
• 1974: Nøkkelen ligger under matta
• 1976: To tunger
• 1976: Fyll mine seil
• 1977: Nederst mot himmelen
• 1979: Kom ut kom fram
• 1980: Nærbilde av Finn Kalvik
• 1981: Natt og dag
• 1982: Tenn dine vakre øyne
• 1984: Det søte liv
• 1986: Lille persille
• 1988: Livets lyse side
• 1990: Spotlight Finn Kalvik
• 1991: Innsida ut
• 1995: I egne hender
• 2000: Imellom to evigheter
• 2010: Neste stasjon Grorud (su Erik Fosnes Hansen)
• 2012: Sommersangeren

Nuorodos

• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2014-12-06 iš Wayback Machine projekto.

Apdovanojimai ir pasiekimai
Prieš tai: Sverre Kjelsberg ir Mattis Hætta „Sámiid Ædnan“	Norvegijos atstovas Eurovizijoje 1981	Po to: Jahn Teigen ir Anita Skorgan „Adieu“