Filiacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Filiacija (pranc. filiation – giminystės ryšys) – pilietybės įgijimas gimstant. Pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas.

Pilietybę įgyjantis asmuo neišreiškia ir negali išreikšti savo valios, kurios valstybės piliečiu jis norėtų būti. Valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali nustatyti skirtingus pilietybės įgijimo principus:

• Naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę neatsižvelgiant į tai, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų (kraujo teisės principas, lot. ius sanguis);
• Įgyti savo gimimo vietos valstybės pilietybę, neatsižvelgiant į tėvų pilietybę (žemės arba saulės teisės principas, lot. ius soli).

Daugelio valstybių įstatymai numato abu šiuos principus - jų pasirinkimas priklauso nuo tradicijų, valstybės vykdomos demografinės politikos. Lietuvoje pilietybės įgijimo būdus reglamentuoja Pilietybės įstatymas (2002). Remiamasi ir kraujo, ir žemės teisės principais. Prioritetas teikiamas kraujo teisės principui - vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat yra Lietuvos pilietis neatsižvelgiant į tai, ar jis gimė Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų.

Pilietybės įgijimas gimstant pagal ius sanguinis

Pagal ius sanguinis principą pilietybę nulemia tėvų ar vieno iš tėvų turėta pilietybė asmens gimimo metu. Ius sanguinis yra pagrindinis pilietybės įgijimo gimstant modelis ES – 15 šalyse, išskyrus Jungtinę Karalystę, kurioje gimusiems piliečių vaikams pilietybės įgijimo principas istoriškai charakterizuojamas kaip ius soli.
Pagrindiniai kriterijai lemiantys pilietybės įgijimą gimimo metu pagal ius sanguinis principą gali būti:

1. ar vaikas gimė santuokoje;
2. gimimo šalis (šalyje ar užsienyje);
3. vieno iš tėvų, kuris yra šalies pilietis, lytis; Gimusiems užsienyje taip pat svarbu,
4. kur gimė jų tėvai (pilietybės šalyje ar užsienyje);
5. priežastys dėl kurių tėvai gyvena užsienyje;
6. kaip tėvams buvo suteikta pilietybė.

Pilietybė pagal ius sanguinis principą gali būti suteikiama automatiškai ir neautomatiškai. Pilietybė automatiškai pripažįstama neatsižvelgus į šešis išvardintus kriterijus Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Ispanijoje, tačiau atvejais, kuomet vaikas gimė ne santuokoje reikalingas tėvo pripažinimas. Vokietijoje, vaikai, gimę užsienyje tėvams, kurie taip pat gimę užsienyje po 1999 metų, šalies piliečiais galės tapti tik deklaracijos būdu. Belgijoje, Airijoje ir Portugalijoje tėvų vedybinis statusas nėra svarbus ir visi vaikai gimę šalyje ir, tam tikrais atvejais, gimę užsienyje tampa piliečiais ex lege.
Pilietybė nėra įgyjama automatiškai, jei vaikas gimsta užsienyje ir abu jo tėvai taip pat yra gimę užsienyje (Belgijoje ir Airijoje), arba kuomet tėvai išvykę į užsienį dėl priežasčių, nesusijusių su valstybės tarnyba (Airija ir Portugalija). Šie vaikai pilietybę įgyti gali paprastos deklaracijos keliu.
Šiaurės šalys suteikia pilietybę ir vieno pilietybę turinčio iš tėvų užsienyje gimusiems vaikams, išskyrus, kuomet vaikas gimsta užsienyje nevedusiam vyriškos lyties piliečiui su svetimšale moterimi. Gimimo šalis nėra svarbi Austrijoje, kuomet vienas iš tėvų yra pilietis, vaikas piliečiu tampa ex lege, jei gimė santuokoje arba jo motina yra Austrijos pilietė.
Jungtinėje Karalystėje ius sanguinis taikymas gimstant yra sudėtingas, nes pilietybės įgijimas gimstant valstybės teritorijoje charakterizuojamas kaip jus soli. Vaikai įgyja pilietybę ius sanguinis principu tik tada, jei tėvai yra susituokę arba, jei motina yra pilietė. Piliečių vaikai gimę užsienyje pilietybę ex lege gauna tik tais atvejais, jei vienas iš tėvų dirba valstybės tarnyboje arba jis/ji yra Jungtinėje Karalystėje gimę piliečiai.

Pilietybės įgijimas gimstant pagal ius soli

Pagal ius soli principą pilietybę nulemia asmens gimimo šalis. Pilietybė gali būti įgyjama automatiškai ir neautomatiškai, gimstant ir po gimimo.
Užsieniečių vaikai gimę Austrijoje, Graikijoje, Italijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje neįgyja šių šalių pilietybių gimimo metu ar iš karto po to. Sąlygos palengvinančios šiose šalyse gimusių užsieniečių pilietybės įgijimą taikomos tik išimtiniais atvejais.
Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ir Vokietijoje pilietybės įgijimo gimstant pagal ius soli principas yra taikomas ex lege arba yra bent numatyta galimybė pilietybę įgyti iš karto po gimimo. Pagrindiniai kriterijai lemiantys pilietybės įgijimą gimimo metu pagal ius soli gali būti:

1. tėvų gyvenimo šalyje laikas iki gimstant vaikui;
2. tėvų rezidavimo statusas;
3. šalis, kurioje tėvai gimė;
4. vieno iš tėvų, kuris turi atitikti 1, 2 ir 3 reikalavimus, lytis;
5. ar vaikas gimęs santuokoje.

Prancūzija, Ispanija ir Nyderlandai suteikia pilietybę daugiau ar mažiau besąlygiškai trečiajai kartai, t. y. šalyje gimusiems svetimšalių, kurie taip pat gimę šioje šalyje, vaikams.
Belgijoje trečioji karta taip pat įgyja pilietybę ex lege, bet tik tais atvejais, kuomet vienas iš tėvų gimė Belgijoje ir čia pragyveno penkis iš dešimties metų iki vaiko gimimo.
Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Airijoje ir Portugalijoje neišskirta trečioji ir antroji generacija. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje svetimšalių vaikai gali įgyti pilietybę ex lege gimimo metu. Vokietijoje vienas iš tėvų turi pragyventi 8 metus ir turėti nuolatinį leidimą gyventi, o Didžiojoje Britanijoje vienas iš tėvų (jei vaikas gimė ne santuokoje - motina) turi turėti leidimą nuolat gyventi šalyje.
Airijoje gimęs užsieniečių vaikas piliečiu gali tapti paprašęs išduoti pasą ar atlikdamas kita veiksmą, kurį gali atlikti tik Airijos pilietis, jei vienas iš tėvų yra Britanijos pilietis, turi leidimą nuolat gyventi (Šiaurės) Airijoje arba gyveno ten trejus iš ketverių metų iki vaiko gimimo.
Vaikai gimę užsieniečiams Portugalijoje iš karto po gimimo gali būti užregistruoti kaip piliečiai, jei vienas iš tėvų gyveno Portugalijoje šešerius metus (šalių, kuriose oficiali kalba portugalų, piliečiai) arba dešimt metų (visų kitų šalių piliečiai).
Tarptautiniai susitarimai ir tarptautinė teisė numato automatinį pilietybės suteikimą vaikams, gimusiems tam tikros valstybės teritorijoje, jei jų tėvai yra be pilietybės, bei rastiems vaikams.

Taip pat skaitykite

• Natūralizacija, optacija

Literatūra

• Rainer Bauböck, Eva Ersbol, Kees Groenendijk, Harald Waldrauch. Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European countries, Volume 1: comparative analyses, Amsterdam university press, 2006 m.