Fernando de Noronija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:3°51′S 32°25′W / 3.85°S 32.417°W / -3.85; -32.417

Morro do Pico uola pagrindinėje Fernando de Noronijos saloje

Fernando de Noronija (portug. Fernando de Noronha) – vulkaninės kilmės salynas Atlanto vandenyne, 350 km nuo šiaurės rytinės Brazilijos pakrantės. Priklauso Brazilijos valstijai Pernambukui.

Salyną sudaro 21 sala, taip pat daug mažų salelių ir uolų. Plotas 19,8 km², iš jų 18 km² sudaro Didžioji Fernando de Noronijos sala. Joje yra ir aukščiausia salyno vieta – 756 m. Kitos didesnės salos – Rata, Mejas, Sela Gineta, Rasa. Klimatas tropinis. Lietingasis laikotarpis trunka nuo sausio iki rugpjūčio, sausasis – nuo rugpjūčio iki sausio. Salas dengia pievos, laukiniai vynuogynai, krūmynai. Miškai iškirsti XIX a. kuomet ten buvo kalinių trėmimo vieta, kad šie nepasigamintų plaustų. Aplinkiniuose vandenyse gausu delfinų, jūrinių vėžlių, salose gyvena endeminės paukščių rūšys.

2009 m. Fernando de Noronijoje gyveno 3,0 tūkst. gyventojų. Pastoviai gyvenama tik pagrindinė sala. Svarbiausia gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Vystomas turizmas, salos mėgiamos serfingo, povandeninio nardymo entuziastų.

Tikslus salų atradėjas nėra žinomas, manoma, kad jas 15011502 m. galėjęs atrasti portugalų keliautojas Fernão de Noronha, nors į atradėjus pretenduoja ir Gaspar de Lemos. Pirmasis salas aprašė Amerigas Vespučis (1503 m.). Salos ilgą laiką neturėjo pastovaus valdovo – jas buvo užėmusi Anglija, Prancūzija, Nyderlandai, kol 1737 m. savo valdžią įtvirtino Portugalija. 1770 m. įkurta pirmoji nuolat gyvenama gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Nuo XVIII a. tapo kalinių trėmimo vieta. 1822 m. salų priklausomybė perėjo Brazilijai. 1988 m. 70 % salyno paskelbta nacionaliniu parku, o 2001 m. Fernando de Noronija drauge su Rokos atolu įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.


UNESCO vėliava UNESCO pasaulio paveldas
Objekto nr. 1000
(anglų k.)(prancūzų k.)