Fenciklidinas
Fenciklidinas arba PCP (dar žinomas kaip „Angelų dulkės“) – blokuojantysis haliucinogenas naudotas kaip anestetikas, vėliau uždraustas dėl pašalinio narkotinio poveikio. Populiarus narkotikas JAV.
Medicinis naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Su fenciklidinu buvo eksperimentuojama po Pirmojo pasaulinio karo, bandant jį panaudoti kaip anestetiką operacijų metu. Tačiau dėl pašalinių efektų, kaip haliucinacijos, euforija, dezorientacija, kliedesiai, bandymai buvo nutraukti. Šeštąjį dešimtmetį susidomėjimas šia medžiaga vėl išaugo ir 1963 metais ji buvo užpatentuota vienos farmacinės kompanijos kaip anestezinis medikamentas. Po poros metų PCP buvo uždrausta dėl aukščiau minėto šalutinio poveikio. 1967-aisiais fenciklidinas vėl pasirodė lentynose, tik šįkart kitu pavadinimu ir kaip veterinarinis anestetikas, tačiau netrukus vėl buvo pašalintas iš prekybos. Dėl kaupimosi riebaliniuose ir smegenų audiniuose bei šalutinio poveikio, PCP buvo visiškai uždraustas naudoti medicinoje.
Išvaizda, vartojimas, dozavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
PCP dažniausiai būna baltų kristalinių miltelių pavidalu, lengvai tirpsta alkoholyje bei vandenyje. Gatvėje parduodamas ištirpintas, spalvotomis tabletėmis arba milteliais. Dažnai maišomas su pigmentais, kad įgautų norimą spalvą. Medžiaga gali būti rūkoma, vartojama intraveniškai ar oraliniu būdu, taip pat traukiant per nosį.
PCP yra dozuojamas pagal tai, kokio efekto norima. Dozės vartojant per burną:
- Maža dozė: 3-5 miligramų
- Vidutinė dozė: 5-10 miligramų
- Didelė dozė: virš 10 miligramų
Veikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Veikimas labai dažnai būna nenuspėjamas, kiekvieno organizmo reakcija į medžiagą ir tam tikrą jos kiekį gali būti labai skirtinga. PCP veikia centrinę nervų sistemą, taip įtakodama suvokimo funkcijų (haliucinacijos, kliedesiai, sutrikęs mąstymas), motorinių funkcijų (sutrikusi koordinacija, nevalingas akies obuolio trūkčiojimas) veikimą. Taip pat daro įtaką autonominei nervų sistemai, dėl ko pakyla pulsas, kūno temperatūra.
Maža dozė sukelia euforijos, atsipalaidavimo būseną, žmogus pasijunta tarsi būtų atsiribojęs nuo savo kūno ir jį supančios aplinkos, iškraipo jutimų signalus, taip pat žmogus gali pajausti stiprų nerimą, prarasti atmintį, pablogėti regėjimas, tapti sumišęs. Vidutinė dozė gali sukelti stiprų susijaudinimą, skausmo nejautrą, karščiavimą, seilių tekėjimą, elgesį, būdingą šizofrenija sergantiems asmenims. Suvartojus didelę dozę medžiagos, iškyla širdies smūgio, kvėpavimo sutrikimų, komos pavojus, gali ištikti mirtis.
Medžiagos poveikis, priklausomai nuo daugelio veiksnių, gali trukti labai įvairiai, tačiau dažniausiai tęsiasi nuo 4 iki 8 valandų.
Priklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dažnai vartojant vystosi psichologinė priklausomybė, tačiau apie fizinę priklausomybę tokių duomenų nėra.