Farnezės Herkulis

Farnezės Herkulis

Menininkas	Glikonas
Metai	apie 212 – 216
Meno kryptis	Antika
Medžiagos, technika	marmuras
Matmenys	aukštis 317 cm
Miestas (vieta)	Neapolis
Muziejus	Nacionalinis archeologijos muziejus

Farnezės Herkulis (kitaip Farnezės Heraklis) – antikinė statula, esanti Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje. Sukurta III a. ir laikoma dar ankstesnės Lisipo kurtos statulos kopija.

Apie skulptūrą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skulptūra „Farnezės Herkulis“ buvo rasta 1546 m. Romoje, buvusių Karakalos pirčių komplekse. Skulptūros originalą sukūrė Sen. Graikijos vienas žymiausių skulptorių Lisipas apie 323 m. pr. m. e., Aleksandro Didžiojo mirties metus. Originali statula tikriausiai buvo bronzinė ir šiek tiek didesnė nei natūralaus žmogaus dydžio. Statijus mini statulą I a., Pausanijas – II a., Libanijas iš Antiochijos – IV a., kurie visi pažymėjo didelį įspūdį, kurį statula darė publikai. Lisipo autorystę patvirtina maža kopija, rasta Palatino kalvoje Romoje, kurioje pažymėta, kad statula yra Lisipo. Statula buvo populiari, jos atvaizdų rasta sienose, Sen. Romos ir Graikijos monetose. Suskaičiuojama apie 50 išlikusių Herkulio vaizdinių. Pagal Herkulio pozą – atsirėmusio ant savo kuokos su liūto kailiu, statula buvo praminta „Pavargusiu Herkuliu“. Dešinėje rankoje už nugaros Herkulis laiko tris obuolius. Tai gali būti susiję su vienu iš 12 Herkulio žygių – obuolių pavogimu iš Hesperidžių sodo. Lisipo originali statula neišliko (nerasta).

Karakalos pirtyse atrastą statulą apie 212–216 m. sukūrė graikų skulptorius, atėnietis Glikonas. Šios skulptūros autorystė praktiškai yra viskas, kas žinoma apie šį skulptorių. Statulą įsigijo imperatorius Karakala savo vardo pirčių statyboms, pradėtoms 212 m. XVI a. prasidėjo kasinėjimai Karakalos pirčių teritorijoje, buvo rasta Herkulio galva, o po 6 metų 1546 m. – likusios dalys. Skulptorius Guglielmo della Porta tarpininkavo popiežiui Pauliui III Farnezei dėl statulos dalių įsigijimo. Statula neturėjo kojų ir Guglielmo della Porta jas iškalė iš naujo. Statula buvo eksponuojama Farnezės rūmuose. Po kelerių metų už miesto ribų buvo rastos originalios statulos kojos. Mikelandželas įkalbėjo popiežių palikti Guglielmo della Porta (kuris buvo jo mokinys) kojas tam, kad parodyti anuometinių skulptorių meistriškumą, kuriuo jie gali rungtis su antikiniais autoriais. Iki 1787 m. statula liko su Guglielmo della Porta kurtomis kojomis, kurios buvo laikomos geresnėmis už originalias. XVIII a. pabaigoje originalias kojas restauravo Carlo Albacini.^[1] Guglielmo della Porta kurtos kojos eksponuojamos atskirai šalia.

Statula greitai išgarsėjo Europoje, jos graviūras sukūrė Jacob Bos ir Hendrick Goltzius, ją studijavo Rubensas. 1731 m. išmirus Farnezių vyriškajai linijai statulų kolekcija perėjo Burbonų atstovui Karoliui. Burbonai pradėjo perkėlinėti kolekcijas į Neapolį. Romos statulas 1787 m. į Neapolį perkėlė karalius Ferdinandas IV, ne be popiežiaus pasipriešinimo.^[2]. XVIII a. įtakingas menotyrininkas Johanas Joachimas Vinkelmanas laikė statulą vienu iš tobuliausių kūrinių, vaizduojančių vyrišką kūną. Nuo XVIII a. pabaigos pradėtas kritikuoti statulos raumeningumas. XX a. menotyrininkas Martin Robertson pavadino ją „išsipūtusių raumenų krūva“.^[3]