Fabianizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Fabianizmas – Didžiosios Britanijos reformistinės inteligentų Fabijaus draugijos, įkurtos Londone 1884 sausio 4 d., (pavadinta Romos karvedžio Fabijaus Kvinto Kunktatoro vardu), 1889 m. išleistos Fabian Essays – draugijos programos doktrina.

Skelbė municipalinio socializmo, laipsniško kapitalizmo peraugimo į socializmą teoriją, nepripažino klasių kovos, propagavo klasių bendradarbiavimą. Svarbų vaidmenį pertvarkant visuomenę, fabijiečiai skyrė valstybės reguliuojančioms funkcijoms. Todėl valstybė turi perimti daugelį gamybos priemonių ir plėtoti vartotojų kooperaciją. Tačiau svarbiausias vaidmuo atitenka savivaldybėms, tiesiogiai ir kasdien veikiančioms žmogaus gyvenimą. Fabijiečiai siekė Britanijoje plėtoti ekonominę pramoninę demokratiją ir savivaldą visose srityse. Nors fabijiečiai bandė atspindėti darbininkų interesus, jie patys darbininkus laikė pernelyg pasyviais.

1918 m. Fabijaus draugijos programos pagrindu buvo parengta ir priimta Didžiosios Britanijos Darbo partijos programa. Fabijaus draugijai priklausė S. ir B. Vebai, Dž. B. Šo, H. Dž. Velsas, Dž. Kolis, K. Hardis, Ramsis Makdonaldas ir kiti socialdemokratijos lyderiai.

Iki 1912 m. judėjimui vadovavo E. R. Peasas, vėliau G. D. Kolis. 1945 m. leiboristams laimėjus parlamento rinkimus, Fabijaus draugija parlamente turėjo 100 atstovų. 1945 m. draugijoje buvo apie 8400, 1950 m. per 4500 narių.

1952 m. priimta ir išleista nauja Antonio Kroslando redaguota programa – New Fabian Essays. 1990 m. Fabijaus draugija turėjo didelę įtaką modernizuojant LP. 1997 m. rinkimuose parlamento nariais tapo 200 draugijos narių, įskaitant Tonį Blerą, Robiną Kuką, Džeką Strou.