FEG 37M

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
FEG 37M
FEG 37M 1540.jpg
Tipas savitaisis pistoletas
Variantai P37
Konstruktorius Rudolfas Fromeris
Šalis Vengrijos vėliava Vengrija
Sukurtas 1937
Gamintas 1937-1944 m.
pagaminta ~260 000 vnt.
Fémáru, Fegyver és Gépgyár (FÉG)
Naudotas 1937-19??
Naudotojai Vokietijos vėliava VokietijaVengrijos vėliava Vengrija
Kalibras, mm 9 mm, 7,65 mm
Šovinys, mm 9×17 mm SR, 7,65×17 mm SR
Šaudymo sparta, n/min.
Svoris, kg 0,770 (tuščias)
Ilgis, mm 182
Vamzdžio ilgis, mm 110
Pradinis greitis, m/s 300
Taikymo tolis, m 50
Maks. šūvio nuotolis, m
Mechanizmas
Dėtuvė 7 šov.

FEG 37M, Frommer 37M, Femaru 37M – Vengrijos gamybos armijos savitaisis pistoletas, sukonstruotas Rudolfo Fromerio. Tai patobulintas ankstesnio modelio Frommer 39M variantas.

Pistoletas sukurtas kaip paprastesnis ir pigesnis pakaitalas Vengrijos kariuomenės pistoletui Frommer 29M. 1937 m. šis pistoletas (9 mm variantas) buvo priimtas Vengrijos kariuomenės ginkluotėn.

Yra du pistoleto variantai, besiskiriantys kalibru:

  • 9×17 mm SR (.380 ACP). Naudotas Vengrijos kariuomenėje. Oficialiai vadintas M1937.[1] Ant apgaubo buvo užrašas FEMARU FEGYVER ES GEPGYAR RT 37M. Jų pagaminta apie 175 tūkst.
  • 7,65×17 mm SR (.32 ACP). Antrojo pasaulinio karo metais tiektas Vokietijos kariuomenei. Vermachte vadintas Pistole 37(u), Pistole M 37 Kal. 7,65 mm arba P37. Vokiškasis variantas turėjo rankinį saugiklį, kurio nebuvo vengriškuosiuose pistoletuose. Vokiškieji turėjo įrašus Pistole M 37 Kal. 7.65, FEG reiškiantį kodą jhv ir datą, o taip pat Ginklų valdybos (vok. Waffenamt žymę. Jų pagaminta apie 85 tūkst.

Pistoletai buvo gaminami karo metu, stengiantis juos gaminti kuo sparčiau, tačiau jie liko patikimi. Bandyta šiuos pistoletus gaminti ir po karo, tačiau tada jie neturėjo paklausos.

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Pistoleto automatika pagrįsta laisvos spynos principu. Šaunamasis mechanizmas gaidukinio tipo. Pirmam šūviui užtaisomas užvedant gaiduką. Pistoletas turi spynos stabdį, iššovus paskutinį dėtuvės šovinį vamzdžio apgaubas sustoja galinėje padėtyje. Stabdžio svirtelė kairėje pusėje.

Tobulinant Frommer 29M buvo pakeista vamzdžio apgaubo forma, atsisakyta apgaubo atramų pirštams, atramas pakeitė linijiškos įkartos. Sumažintas gaidukas, rankenos apačioje atsirado riesta atrama mažajam pirštui.

Šoviniai tiekiami iš tiesios dėžutinės dėtuvės su vienaeiliu šovinių išdėstymu. Dėtuvės fiksatorius yra pistoleto rankenos apačioje.

Kariniai pistoleto variantai neturėjo rankinio saugiklio, tik automatinį, kurio svirtelė yra rankenos nugarėlėje. Civilinis variantas turėjo ir mechaninį saugiklį, kurio svirtelė buvo kairėje pusėje, už rankenos. Rankenos šoneliai mediniai. Taikiklis atviras, nereguliuojamas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pistoletas gerai pasirodė Antrojo pasaulinio karo metais. Nuo kitų to meti armijos pistoletų jis skyrėsi mažu dydžiu ir maža mase. Pistoleto 9 mm šovinio kulkos energija buvo nedidelė, pistoletas lengvas, gerai parinkta rankenos forma užtikrino patogų ir taiklų šaudymą. Šūvio metu pistoleto vamzdis pašoka visai nedaug. Dėl paprastos konstrukcijos jis patogus naudotis, lengvai išardomas, išvalomas ir sudedamas.

1941 m. Vokietija užsakė pagaminti 50 tūkst. šių pistoletų, bet 7,65 mm kalibro. Jie turėjo naudoti 7,65×17 mm SR šovinius, kurie buvo standartiniai Vermachte (kartu su galingesniais 9×19 mm Parabellum šoviniais). Šios pirmos partijos pistoletai buvo analogiški vengriškiems, skyrėsi tik kalibras. Vėliau Liuftvafės vadovybė pareikalavo įvesti dar vieną, rankinį saugiklį, kad pistoletas būtų dar saugesnis. Taip pistoleto rėmo užpakalinėje dalyje, kairėje pusėje atsirado svirtelinis saugiklis.

7,65 mm kalibro pistoletai pasižymėjo geru taiklumu, buvo patogūs šaudyti. Juos daugiausia naudojo Rytų fronte. Trofėjiniai šie pistoletai buvo populiarūs raudonarmiečių tarpe kartu su vokiečių pistoletais P.08, P.38 ir PPK. Dėl patogumo, paprastumo ir taiklumo juos dažnai naudojo kaip karininkų ir eilinių karių asmeninį ginklą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kokalis, Peter. Hungarian Small Arms in Germany’s Service. Shotgun News, 2005, Vol 59 Issue 36 p. 12-13.