Eustachijus Erazmas Sanguška

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Eustachijus Erazmas Sanguška

Sanguškos

Herbas „Pogon“

Gimė	1768 m. spalio 10 d.
Mirė	1844 m. gruodžio 2 d. (76 metai)
Tėvas	Jeronimas Jonušas Sanguška
Motina	Sesilija Uršulė Potockytė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Klementina Čartioriska
Vaikai	Romanas , Vladislavas

Vikiteka	Eustachijus Erazmas Sanguška

Kunigaikštis Eustachijus Erazmas Sanguška, (lenk. Eustachy Erazm Sanguszko; 1768 m. spalio 10 d. – 1844 m. gruodžio 2 d.) – Lenkijos įgulos vadas, Podgorecko pilies valdininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senos ir turtingos Sanguškų giminės atstovas, vienintelis paskutinio Voluinės vaivados Jeronimo Jonušo Sanguškos (1743–1812) ir Sesilijos Uršulės Potockytės (1747–1772) sūnus. Mokėsi karinėje akademijoje Strasbūre, po to tarnavo Prancūzijos armijoje, į Lenkijos armiją priimtas rotmistru 1789 metais.

Rusijos-Lenkijos kare išsiskyrė Zelenco mūšyje ir tapo vienas iš pirmų 14-os paties garbingiausio Lenkijos karinio ordino Virtuti Militari kavalierių. Po lenkų pralaimėjimo priimtas į Rusijos tarnybą tuo pačiu laipsniu – brigadininkas, komandavo Kinsburgo dragūnų pulkui.

1794 metais, Kosciuškos sukilimo metu, prisijungė prie sukilėlių, buvo sukilėlių armijos generolas-majoras. Po sukilimo pralaimėjimo vėl priėmė Rusijos pilietybę, gyveno savo didžiuose dvaruose Voluinėje.

1812 metais įstojo į Prancūzijos karinę tarnybą, brigados generolu, buvo imperatoriaus Napoleono I palydos sudėtyje kampanijos į Rusiją metu kaip vienas iš trijų lenkų generolų-adjutantų imperatoriaus, kartu su Juozapu Kosakovskiu ir Liudviku Pacu. Garbingo legiono ordino kavalierius. Rusijoje jo turtas buvo konfiskuotas.

1813 metais Napoleonas padarė Sangušką divizijos generolu. Po pralaimėjimo trečią kartą išvažiavo į Rusiją, imperatoriaus Aleksandro I buvo atleista ir iki gyvenimo galo gyveno savo dvaruose, kuriuos jam grąžino atgal.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs Mariją Klementiną Čartioriską. 1815 metais parašė atsiminimus, kurių sudėtyje yra, 1812 metų Tėvynės karo aprašymai. Atsiminimai išleisti Krokuvoje 1876 metais.

Sūnūs: Romanas ir Vladislavas.