Europos Sąjungos Bendrasis Teismas
Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (anksčiau Pirmosios instancijos teismas) – ES teismas, teisminė Sąjungos institucija.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga tapo juridiniu asmeniu ir perėmė Europos bendrijai anksčiau suteiktą kompetenciją. Šitaip Bendrijos teisė tapo Sąjungos teise. Vis dėlto toliau Bendrijos teisės terminas vartojamas kalbant apie ankstesnę teismo praktiką[1].
Kompetencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ir sprendžia[2]:
- fizinių ar juridinių asmenų pareikštus tiesioginius ieškinius dėl Europos Bendrijų institucijų teisės aktų (kurie yra jiems skirti arba kurie tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję) arba dėl šių institucijų neveikimo. Tai yra, pavyzdžiui, įmonės pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo skirti jai baudą;
- valstybių narių pareikštus ieškinius Europos Komisijai;
- valstybių narių pareikštus ieškinius Tarybai dėl teisės aktų, priimtų valstybės pagalbos, prekybos apsaugos priemonių („dempingo“) srityse, ir dėl teisės aktų, kuriais ji vykdo įgyvendinimo įgaliojimus;
- ieškinius dėl Europos Bendrijų institucijų ar jos tarnautojų padarytos žalos atlyginimo;
- ieškinius, grindžiamus Bendrijos sudarytomis sutartimis, kurios aiškiai numato Pirmosios instancijos teismo kompetenciją;
- ieškinius Bendrijos prekių ženklo srityje;
- apeliacinius skundus teisės klausimais dėl Tarnautojų teísmo sprendimų.
Teisėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teismą sudaro mažiausia po 1 teisėją iš kiekvienos ES valstybės narės (2007 m. – 27 teisėjai). Teisėjai yra skiriami ES valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu 6 metų kadencijai su teise paskirti juos kitai kadencijai. Iš savo tarpo 3 metams jie išrenka teismo pirmininką. 6 metų kadencijai jie paskiria kanclerį[3].
Teisėjas, paskirtas iš Lietuvos – Vilenas Vadapalas (g. 1954 m.) – teisėtyrininkas tarptautininkas, VU profesorius, buvęs Europos teisės departamento direktorius.