Europa pirmiausia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Europa pirmiausia, taip pat žinoma kaip Vokietija pirmiausia, buvo pagrindinis Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės strategijos Antrajame pasauliniame kare elementas. Pagal šią strategiją, Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija savo išteklių persvarą pirmiausia nukreipė Vokietijos nugalėjimui Europoje. Jos taip pat kovėsi Ramiojo vandenyno regione prieš Japoniją, siekdamos sulaikyti šios agresiją, tačiau tam naudojo mažesnius išteklius. Po Vokietijos, kuri Sąjungininkų buvo laikoma didesne grėsme nei Japonija, sutriuškinimo visos sąjunginės pajėgos turėjo būti sutelktos prieš Japoniją.

Jungtinės Karalystės motyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Vokietija buvo pagrindinė grėsmė Jungtinei Karalystei, ypač po to, kai Vokietija nugalėjo Prancūziją ir Jungtinė Karalystė liko viena kovoti su Vokietija. Vokietijos planuotas įsiveržimas į Jungtinę Karalystę, operacija „Jūrų liūtas“, neįvyko, nes per mūšį dėl Britanijos Vokietijai nepavyko užsitikrinti viešpatavimo Jungtinės Karalystės oro erdvėje.

Daugelis britų lėktuvų kolonijose buvo pasenusių tipų, nes modernesni tipai, pvz., Supermarine Spitfire buvo labai reikalingi metropolijos gynybai. Dėl to britai neturėjo galimybės pasiekti viršenybę ore Tolimuosiuose Rytuose. Oro pajėgos ten nebuvo stiprinamos ir dėl to, kad sąjungininkai nepakankami įvertino japonų lėktuvų, tokių kaip A6M Zero, galimybes.

Britų laivyno vadovybė taip pat nebuvo linkusi siųsti didžiųjų laivų į Tolimuosius Rytus, nes manė, kad jų labiau reikia karui Europoje tęsti. Nepaisant admiraliteto planų, ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis po kelių britų pergalių jūroje 1941 m. paragino sustiprinti Singapūro gynybą. Po to, kai britams pavyko nuskandinti vokiečių karinį laivą „Bismarkas“, sumažėjo pavojus Atlanto konvojams, o po Taranto ir Matapano kyšulio mūšių sąjungininkai ėmė dominuoti prieš italus Viduržemio jūroje. Dėl to buvo nuspręsta į Tolimuosius Rytus keletą didžiųjų laivų ir lėktuvnešį, tačiau „Prince of Wales“ ir „Repulse“ buvo nuskandinti. Britų strategai žinojo, kad vieni patys britai negalės Tolimuosiuose Rytuose padaryti didesnės įtakos, tačiau tikėjosi, kad gali prisidėti prie JAV Ramiojo vandenyno laivyno.

JAV motyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijai užpuolus JAV, Jungtinė Karalystė jau dvejus metus kariavo Europoje ir turėjo nedideles galimybes apsaugoti visame pasaulyje išsimėčiusias savo kolonijas. 1941 m. gruodžio 11 d. Vokietijai paskelbus karą JAV, Jungtinėms Valstijoms teko priimti sprendimą dėl išteklių paskirstymo šiuose dviejuose karo teatruose.

Viena vertus, Japonija tiesiogiai užpuolė JAV Pearl Harbore, o Japonijos laivynas grėsė JAV žymiai labiau nei nedidelį laivyną turinti Vokietija. Kita vertus, Vokietija laikyta stipresne ir pavojingesne valstybe, daugiausia dėl savo ekonominės galios, sėkmingai jai besiklostančio karo ir padėties netoli Jungtinės Karalystės ir TSRS.

Dar iki užpuolant Pearl Harborą, amerikiečių strategai numatė galimybę kovoti dviejuose frontuose. Jūrų laivyno operacijų vadas Harold Rainsford Stark patvirtino Plan Dog memorandumą, pagal kurį pagrindinis dėmesys turėjo būti kreipiamas į pergalę Europoje, o Ramiajame vandenyne laikomasi gynybinės taktikos. Šis planas tapo „Europa pirmiausia“ politikos pagrindu.

Susitarimas[taisyti | redaguoti kodą]

Netrukus po to, kai Vokietija paskelbė karą JAV, Arkadijos konferencijoje Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė susitarė laikytis „Europa pirmiausia“ strategijos. JAV įsipareigojo išsiųsti savo kariuomenę ir oro pajėgas kovai prieš Vokietiją Europoje ir Afrikoje, kai tik tam bus pasiruošusi. Kampanija prieš Japoniją buvo nukreipta į Japonijos ekspansijos sulaikymą iki bus laimėtas karas prieš Vokietiją, po kurio visos Jungtinės Karalystės, JAV ir, greičiausiai TSRS pajėgos, turėjo būti mestos prieš Japoniją.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

„Europa pirmiausia“ politikos akivaizdi pasekmė buvo tai, kad operacijos Europos karo veiksmų teatre dažniausiai buvo kruopščiai suplanuoti veiksmai. Turėdami mažesnius išteklius JAV karo vadai Ramiojo vandenyno regione vykdė mažesnės apimties operacijas, buvo priversti būti lankstesniais strateginiame planavime, kad galėtų išvengti gausių karinės jėgos nuostolių.