Eugenijus Gefenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eugenijus Gefenas
Gimė 1959 m. birželio 13 d. (64 metai)
Vilnius
Veikla Lietuvos filosofas, gydytojas
Alma mater Vilniaus universitetas

Eugenijus Gefenas (g. 1959 m. birželio 13 d. Vilniuje) – Lietuvos bioetikos komiteto direktorius, filosofijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą. 1983 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijo gydytojo kvalifikaciją. 1983-1989 m. Vilniaus universiteto ligoninės gydytojas. 1989-1993 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus doktorantas. 1993 m. apgynė disertaciją „Šiuolaikinės medicinos etikos problemos: asmens autonomija ir paternalizmas“ ir įgijo Filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1993 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos etikos dėstytojas. Nuo 1997 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.

Profesinė ir tarptautinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių interesų sritys: medicinos etika, bioetika, mokslinių tyrimų etika.

Nuo 1995 m. Lietuvos bioetikos komiteto pirmininkas, nuo 2011 m. šio komiteto direktorius. Nuo 2002 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto padalinio Medicinos istorijos ir etikos skyriaus vedėjas.

2002-2009 m. UNESCO Tarptautinio bioetikos komiteto narys.[1] Europos Tarybos bioetikos komiteto (CDBI) pirmininko pavaduotojas, Europos medicinos filosofijos draugijos (ESPMH) valdybos narys, Tarptautinės bioetikos asociacijos (IAB) direktorių kolegijos narys, Europos žiauraus, žeminančio ir šiurkštaus elgesio prevencijos komiteto (CPT) narys.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Schroeder, D., Gefenas, E. Realizing benefit sharing – the case of post- study obligations, Bioethics, 17 JAN 2011, ISSN 1467-8519 (online).
  • Dranseika V., Gefenas E., Čekanauskaitė A., Hug K., Mezinska S., Peičius E., Silis V., Soosaar A., Strosberg M., Twenty years of human research ethics committees in the Baltic states, Developing world bioethics, 2011, vol. 11, no 1, p. 48–54, ISSN 1471-8731.
  • Čekanauskaitė A., Gefenas E., Informuoto asmens sutikimas: ką turėtų žinoti ir ką iš tiesų žino biomedicininių tyrimų dalyviai?, Visuomenės sveikata, 2010; 4(51), p. 45–52.
  • Paukštytė I., Gefenas E., Istorinė biomedicininių tyrimų su žmonėmis etikos raida, Visuomenės sveikata, 2010; 3(50), p. 9–18.
  • Gefenas E., Dranseika V., Čekanauskaitė A., Hug K., Mezinska S., Peičius E., Silis V., Soosaar A., Strosberg M., Non-equivalent Stringency of Ethical Review in the Baltic States: A Sign of a Systematic Problem in Europe?, Journal of Medical Ethics, 2010; nr. 36, p. 435–439.
  • Schroeder D., Gefenas E., Vulnerability: Too Vague and Too Broad?, Cambridge Quarterly of Healthcare Ethics, 2009; 18(2) p. 113–121.
  • Gefenas E., Application of international guidelines to national regulations on research: building research ethics infrastructure in Lithuania, Lolas F. (red.), Dimensiones Éticas de las Regulaciones en Salud, CIEB – Universidad de Chile, Monografias de ACTA BIOETHICA, 2009; nr. 3, p. 128–140. ISSN 0717-5906.
  • Dranseika V., Gefenas E., Noreika S., Neuroetikos žemėlapis, Problemos, 2009; nr. 76, p. 66–73.
  • Gefenas E., The discources of bioethics in post-communist Eastern Europe, The Cambridge World History of Medical Ethics, red. Robert B. Baker, Laurence B. McCullough. Cambridge University Press, 2009; p. 495–500.
  • Gefenas E., Bioethics, Professional Codes and Law, Hospital Based Bioethics: European Perspective, red. R. Pegoraro, G. Putoto, E. Wray. Piccin: Piccin, 2007; p. 1–17, ISBN 978-88-299-1841-6.
  • Plačiau…[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]