Etnoarcheologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Etnoarcheologija (gr. ethnos – tauta + archeologija) – archeologijos šaka, archeologinės medžiagos interpretacijai naudojanti etnografijos duomenis.

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Etnoarcheologija nagrinėja archeologijos radinių paskirtį bei materialinės kultūros visumą, remiantis dabartinių bendruomenių, išlaikiusių bendruomeninį gyvenimą, etnografinių tyrimų duomenimis, ieško sąsajų tarp statinės praeities ir dinaminės dabarties. Etnoarcheologija padeda tirti visuomenės ūkinę veikią ir gyvenimo būdą. Svarbiausias etnoarcheologijos tyrimų metodas – palyginimas.

Etnoarcheologijos terminą XIX a. ir XX a. sandūroje įvedė Džesas Volteris Fiuksas (JAV). XX a. pirmoje pusėje ir viduryje terminas plačiai taikytas ieškant etnografinių paralelių tarp Afrikos ir Australijos bendruomenių bei archeologinių radinių. XX a. septintame – aštuntame dešimtmetyje tapo vadinamosios naujosios archeologijos sudedamąja dalimi. Vieni išsamiausių etnoarcheologijos tyrimų buvo atikti dabartinėse medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse: R. Lee, J. Yellenas tyrė Kalahario dykumoje (Pietų Afrika) gyvenančius sanus, L. Binfordas – Aliaskos eskimus (nunamiutus). Šių tyrimų duomenys leido geriau pažinti vidurinio ir vėlyvojo paleolito medžiotojų-rankiotojų kultūras.

Su etnoarcheologija glaudžiai siejasi eksperimentinė archeologija ir gyvoji archeologija. Eksperimentinė archeologija tiria archeologijos radinių formavimosi procesą ir atkuria proistorės žmonių įvairius gyvenimo aspektus, rekonstruoja daiktus (svarbiausi metodai – trasologija ir eksperimentas). Gyvoji archeologija per eksperimentinę archeologiją supažindina visuomenę su archeologijos paveldu.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksiejus Luchtanas, Egidijus Šatavičius. Etnoarcheologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 638 psl.