Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija
Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija (dar žinoma kaip Espoo konvencija) – tarptautinė sutartis, priimta 1991 m. Espe, Suomijoje ir įsigaliojusi 1997 m. rugsėjo 10 d. Tai pirmasis daugiašalis susitarimas, pateikiantis detalias tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo taisykles ir jų procedūrinius reikalavimus. Derybos dėl konvencijos vyko Jungtinių Tautų Europos ekonominėje komisijoje, dokumentą gali ratifikuoti bet kuri komisijos narė.[1] Iki 2012 m. sausio tai buvo padariusios 45 valstybės.[2]
Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Espoo konvencija pateikia procedūrinius reikalavimus įvairaus pobūdžio veikloms, kurios gali sukelti neigiamą įtaką už ją vykdančios šalies ribų. Konvenciją pasirašiusios šalys turi pranešti aplinkinėms valstybėms apie galimai tarptautinį poveikį turinčius projektus, suteikti suinteresuotoms pusėms (įskaitant nevyriausybines organizacijas ir visuomenę) galimybę dalyvauti poveikio aplinkai įvertinime, paruošti ataskaitą pagal nustatytus reikalavimus ir ją viešai skelbti. Galutinį sprendimą dėl projekto įgyvendinimo priima jį vykdanti valstybė, atsižvelgdama į gautas pastabas.[3]
Konvencija susideda iš 20 straipsnių, kuriuose pateikiami pranešimo kitoms valstybėms, paties poveikio aplinkai vertinimo rengimo, konsultacijų reikalavimai. Be pagrindinio teksto yra septyni priedai. Pirmajame išvardinamos veiklos, kurioms galioja konvencijos reikalavimai: didesnio pajėgumo naftos, anglies arba degiųjų skalūnų perdirbimo gamyklų, šiluminių arba atominių elektrinių, stambių krosnių, spalvotosios metalurgijos įmonių, asbesto gamyklų, chemijos kombinatų, užtvankų, atliekų deginimo įrenginių statyba, naftotiekių ir dujotiekių tiesimas, ir kita. Antrajame pateikiami informacijos, kurią privalu įtraukti į poveikio aplinkai vertinimo dokumentus, sąrašas. Trečiajame - kriterijai, pagal kuriuos nustatoma veiklų, neišvardintų pirmajame priede, reikšmė aplinkai. Likusiuose minimi įvairūs detalesni procedūriniai reikalavimai.[4]
Konvencija buvo du kartus papildyta: 2001 metais Sofijoje (Bulgarija) ir 2004 metais Kavtate (Kroatija). Kiekvienas papildymas turi būti atskirai ratifikuotas jį priimančių valstybių.
Protokolas dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2003 m. gegužės 21 d. Kijeve (Ukraina) buvo priimtas atskirai nuo konvencijos ratifikuojamas Protokolas dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo. Jis įsigaliojo 2010 m. birželio 11 d.
Protokolas nurodo reikalavimus, kurių turi laikytis jį priėmusios valstybės, vertindamos strateginių planų poveikį aplinkai.[5]
Institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Konvenciją pasirašiusios šalys renkasi į kasmetinius susitikimus, kuriuose priimami pagrindiniai su konvencija susiję sprendimai. Konvencija taip pat turi savo sekretoriatą, vykdomąjį komitetą, darbinę grupę, biurą ir tyrimų komisiją.[6]
Šalys narės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirminę konvenciją yra ratifikavusios didžioji dauguma Europos ekonominei komisijai priklausančių valstybių - 45 iš 56. Tarp to nepadariusių yra JAV, Rusija, Turkija, Uzbekistanas, Turkmėnija, Tadžikistanas, Gruzija, Izraelis, Monakas, San Marinas ir Andora. Pirmąjį ir antrąjį papildymą bei protokolą 2012 m. sausį buvo ratifikavę atitinkamai 21, 18 ir 23 šalys.[7]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Maurice Sunkin, David M. Ong, Robert Wight. Sourcebook on environmental law. Cavendish, 2001, p. 751
- ↑ Status of Convention on Environmental Impact Assessment in a Transboundary Context Archyvuota kopija 2012-04-01 iš Wayback Machine projekto., UN
- ↑ Alexandre Charles Kiss, Dinah Shelton. Guide to international environmental law. BRILL, 2007, p. 114-115
- ↑ Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste[neveikianti nuoroda], LR Aplinkos ministerija
- ↑ Protocol on SEA, UN
- ↑ Overview/Organigram of bodies, UN
- ↑ Status of Ratification, UN