Erich Raeder

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Erich Raeder
Bundesarchiv Bild 146-1980-128-63, Erich Raeder.jpg
E.Rėderis
Gimė: 1876 m. balandžio 24 d.
Vandsbeke
Mirė: 1960 m. lapkričio 6 d. (84 metai)
Kylyje
Veikla: Vokietijos grosadmirolas
Commons-logo.svg Vikiteka: Erich RaederVikiteka

Erikas Rėderis (vok. Erich Johann Albert Raeder, g. 1876 m. balandžio 24 d. Vandsbeke1960 m. lapkričio 6 d. Kylyje) – Vokietijos grosadmirolas, reicho karinio jūrų laivyno vadas. Niurnbergo tribunole nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1895 m. pradėjo tarnybą vokiečių karo laivyne. 1905 m. baigė karinę jūrų akademiją, mokėjo anglų, prancūzų ir rusų kalbas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, tame tarpe Jutlandijos kautynėse. Apdovanotas dviem Geležiniais kryžiais.

1918 m. spalio mėn. paskirtas karinio jūrų laivyno Centrinio biuro viršininku, tačiau už dalyvavimą Kapo puče iš šių pareigų pervestas į Jūrų archyvą, kur dirbdamas paskelbė keletą mokslinių darbų ir tapo žymiausiu karinių jūrų operacijų istoriku.

1923 m. grįžo į aktyvią karo tarnybą, paskirtas karo laivyno mokyklų inspektoriumi, vėliau vadovavo Vokietijos laivynams Šiaurės ir Baltijos jūrose.

E. Rėderis palaikė nacistų atėjimą į valdžią, jų paskelbtą laivyno perginklavimo programą. 1935 m. jis paskirtas karinio jūrų laivyno vadu, 1937 m. tapo VNSDP garbės nariu.

Tuo pat metu E. Rėderis bandė riboti nacistų įtaką laivynui, išlaikyti karininkų korpuso kastinę sudėtį, siekė, kad laivyne gestapas neverbuotų agentų. Dar 1931 m. už amoralų elgesį iš laivyno jis buvo atleidęs būsimą politinės policijos vadovą R.Heidrichą, rizikuodamas konfliktavo dėl laivyno reikalų ir su A.Hitleriu.

Žmonos lydimas E.Rėderis išeina iš Špandau kalėjimo

1939 m. balandžio mėn. jam suteiktas grosadmirololaipsnis, rugsėjo mėn. įteiktas Geležinio kryžiaus Riterio kryžius.

Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos laivynas stipriai nukentėjo. Nesutikdamas su Hitlerio sprendimais 1943 m. sausio 30 d. E.Rėderis atsistatydino, jo įpėdiniu tapo Karlas Denicas.

1945 m. gegužės mėn. rusai E. Rėderį su žmona suėmė ir išvežė į Maskvą. Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Kalėdamas Špandau reikalavo, kad nuosprendis būtų pakeistas į sušaudymą, tačiau sąjungininkų Kontrolinė komisija nusprendė, kad negali griežtinti nuosprendžio.

1955 m. sausio 17 d. dėl sveikatos būklės išleistas į laisvę. Parašė memuarus „Mano gyvenimas“(vok. „Mein Leben“).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Редер, Эрих (www.hrono.info)