Eonas

Šis straipsnis apie filosofinę-metafizinę sąvoką. Apie geologinę sąvoką skaitykite straipsnyje eonas (geologija).

Eonas (sen. gr. αἰών = aiṓn 'gyvenimas, karta, amžinybė, epocha, pasaulis') – senovės graikų sąvoka, nusakanti ilgą laiko ciklą. Išplėtota gnostikų bei manichėjų.

Žodis kildinamas iš ide. *aiu̯- 'gyvybinė galia' ir giminiškas skr. आयुस् = IAST: ā́yus ('gyvenimas, sveikata, gyvastingumas, ilgaamžystė'), av. āiiū ('gyvybė, gyvenimas'), lot. aevum ('laikas, amžinybė'), sen. vok. ēwīg ('amžinas') ir kt. Senovės graikai šią sąvoką vartojo nusakyti kosmo ciklus tarp sukūrimo ir sunaikinimo.

Manicheizme ir gnosticizme eonais vadinami iš dievybės išsklidusios dvasių sekos arba būtybių sferos. Teigiama, kad pirmasis eonas išriedėjęs iš neišreikštos dievystės ir buvęs kupinas dieviškosios galios. Kiekviena vėlesnė eono emanacija pasižymėjusi vis mažesne dieviškąja galia. Nors kiekvienoje gnostinėje sistemoje eonai aptariami skirtingai, tačiau visur sutariama, kad kuo žemesnis eonas, tuo jis labiau nutolęs nuo dieviškumo. Teigiama, kad eonams tolstant nuo pradmens atsiranda klaidos tikimybė – tokiu būdu sukuriama materija. Daugeliui gnostikų Kristus buvęs tobuliausiu eonu, kurio paskirtis – atpirkti materijos sukūrimo klaidą.

Vienur eonai laikyti dieviškosios energijos nešėjais, kitur kaip tik – beribis laikas, erdvė ir patyrimas, kurį tenka įveikti sielai, siekiančiai grįžti į pradmenį.

Susijusios sąvokos

• kalpa
• saeculum
• Ajonas