Ensis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ensio (en) titulas dantiraščio ženkle

Ensis (šum. 𒇽𒃲 = PA.TE.SI, 'ariamos žemės valdovas', akad. iššakkum)[1] – vienas iš kilmingųjų titulų senovės Šumero miestuose-valstybėse, reiškiantis valdovą ar princą. Panašūs valdovą žymintys titulai buvo lugalis bei en, tačiau ankstyvųjų dinastijų laipotarpiu (~ 2800–2350 m. pr. m. e.) tiksliai nėra žinomas skirtumas tarp šių vardų. Manoma, kad pradžioje ensių titulai buvo priskiriami vien Lagašo ir Umos valdovams.[2]

Ensiais buvo laikomi miestą globojančios dievybės atstovai.[3] Vėliau tapo įprasta ensius laikyti lugalių (valdovų) pavaldiniais. III Ūro dinastijos laikais (~ 2100–2000 m. pr. m. e.) ensiais buvo vadinami karalystės provincijų valdytojai. Jie turėjo dideles galias vyriausybėje renkant mokesčius ar teisinėje praktikoje, bet buvo visiškai priklausomi (skiriami ir atleidžiami) nuo Uro karaliaus (lugalio). Nors šis vardas buvo paveldimas, tačiau turėjo būti palaimintas karaliaus, jie negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos ar karinių veiksmų.[4] Pvz., Ašūro mieste-valstybėje paveldėtojas turėjo ensio vardą pagal akadų kalbos versiją, o globojanti dievybė buvo vadinama šarrum ('karalius').

Uruko periodu (4100–2900 m. pr. m. e.) Šumero miestuose jie turėjo daugiausiai politinės valdžios.[5] Šis vardas tenkino II Lagašo dinastijos (~ 2100 m. pr. m. e.) galinguosius valdovus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. John Allan Halloran: Sumerian Lexicon. Logogram Publishing, Los Angeles (Cal.) 2006.
  2. Horst Klengel (Hrsg.): Kulturgeschichte des alten Vorderasiens. Akademie Verlag, Berlin 1989.
  3. Saggs, H. W. F. 1988, The Greatness That Was Babylon (revised edition)
  4. Dietz Otto Edzard: Geschichte Mesopotamiens. C.H. Beck, München 2004.
  5. Jacobsen, Thorkild (Ed) (1939), „The Sumerian King List“ (Oriental Institute of the University of Chicago; Assyriological Studies, No. 11.)