Elvyra Julija Bukevičiūtė
Elvyra Julija Bukevičiūtė (g. 1946 m. sausio 14 d. Strumbagalvėje, Rudaminos valsčius) – Lietuvos kalbininkė, istorinės – lyginamosios kalbotyros specialistė, humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1968 m. Vilniaus universitete baigė vokiečių kalbą ir literatūrą, 1974–1977 m. Greifsvaldo universiteto aspirantė. 1977 m. filologijos mokslų kandidatė.
1968–1974 m. dėstė Vilniaus universitete. 1980–1991 m. dirbo Vokietijos Demokratinės respublikos mokslų akademijos Centrinio kalbotyros instituto Baltistikos skyriuje Berlyne. Nuo 1992 m. Berlyno laisvojo universiteto, vėliau – Berlyno Humboldtų universiteto Vokiečių kalbos ir lingvistikos instituto Istorinės – lyginamosios kalbotyros katedros dėstytoja.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tiria vokiečių ir lietuvių kalbų fonetiką, baltų kalbų frazeologizmus.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Baltų kalbos: įvadas (Die baltischen Sprachen: Eine Einfiihning), su R. Ekertu ir F. Hince, 1994 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Elvyra Julija Bukevičiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 582 psl.