Elisabetta Sirani

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Elizabeta Sirani (it. Elisabetta Sirani, 16381665 m.) – XVII a. italų klasikinio baroko tapytoja ir ofortistė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elizabeta Sirani gimė 1638 m. Bolonijoje. Tapybos ją ir seseris, Barbarą ir Aną Mariją, apmokė tėvas Džovanis Andrėja, pats Gvido Renio mokinys. Apie 1655 m. nusilpus tėvo sveikatai E. Sirani perėmė vadovavimą jo dirbtuvėms. Savo tapybos stiliumi ji artimai sekė G. Renio tapyba. Pasakojama, kad ji mokėjo puikiai dainuoti ir pasižymėjo produktyvumu − per apie 10 metų sukūrė 150 paveikslų ir ofortų. Ji tapė mažų matmenų maldos ir didelius religinius paveikslus. Tarp užsakovų buvo kunigaikštis Kozimas III de Medičis. Žymiausiu jos darbu įvardijamas religinis paveikslas „Šv. Antanas, pagarbinantis kūdikį Kristų“ (dabar Bolonijos pinakotekoje). E. Sirani mirė būdama 27 metų amžiaus 1665 m. Bolonijoje. Dėl jos ankstyvos mirties nunuodijimu buvo įtarta tarnaitė, bet išteisinta. Tikriausiai rūpinimasis šeimos ūkiu ir išgyvenimas dėl praleistų vedybų (nes ji jau buvo per vėlaus, įprasto tuo metu ištekėti, amžiaus) paveikė jos sveikatą. Ji buvo palaidota, pasakojama, su didelėmis iškilmėmis, Bolonijos Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčioje šalia G. Renio. Jos biografiją 1678 m. publikavo ją rėmęs meno istorikas Karlas Malvazija.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]