Elfai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Elfas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šiuo metu tradicinis elfo vaizdavimas

Elfaigermanų ir skandinavų mitinės būtybės, išlikusios šiaurės Europos tautų folklore. Lietuvių folklore jiems artimiausi būtų nykštukai. Anksčiau buvę mažesnės reikšmės gamtos ir derlingumo dievais, elfai dažniausiai vaizduojami kaip maži, jaunatviški žmogeliukai smailiomis ausimis ir nuostabaus grožio moterys; elfai gyvena miškuose ir kitose vietose gamtoje, po žeme arba šuliniuose ir šaltiniuose. Tikėta, kad jie yra ilgaamžiai arba nemirtingi ir turi magiškų galių. Taip pat manyta, kad elfų rasė yra gerokai senesnė nei žmonės. Elfai taip pat labai mėgstami fantasy literatūros autorių.

Skandinavų mitologijoje minima, kad elfai gyveno Alfheime, viename iš devynių pasaulių, esančiame tarp Midgardo ir Asgardo. Alfheimas – šviesiųjų elfų buveinė. Edose minimas 2 kartus: „Vyresniojoje Edoje“ Grímnismál dalyje ir „Jaunesniojoje Edoje“ Gylfaginning dalyje. Jaunesniojoje Edoje išskiriama, kad Alfheime, antrame nuo viršaus pasaulyje, gyveno tik šviesieji elfai, o tamsieji elfai gyveno pasaulio apačioje.

Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai:

  • Didžiojoje Britanijoje: addler
  • Islandijoje: Álfar ir Álfa - fólk
  • Skandinavijoje: elle
  • Švedijoje: alv „elfas“, alf „elfas“ ir älva „moteris elfas“ arba „fėja
  • Vokietijoje: elfen, elben ir alben

Elfai Tolkieno kūryboje[taisyti | redaguoti kodą]

Dž. R. R. Tolkienas knygose „Hobitas“, „Žiedų valdovas“, „Silmarillion“ ir kt. aprašė kitokius elfus. Jis manė, kad mažučiai elfai ir fėjos, „gyvenantys“ britų salose ir kitur, yra ankstesnių mitologinių personažų „versijos“. Savo kūryboje Tolkienas elfus vaizdavo kaip išminties ir grožio įsikūnijimus, dažniausiai geltonplaukius, išvaizda panašius į žmones, tik lieknesnius, aukštesnius, grakštesnius, smailiomis ausimis, puikiai valdančius lanką. Kaip rašoma minėtose knygose, didžiuma Viduržemės, kur vyksta „Hobito“, „Žiedų valdovo“ ir dalis „Silmarillion“ veiksmo, elfų po „Silmarillion“ ir „Žiedų valdove“ aprašytų įvykių iškeliavo į Vakarus, o likę išblėso, pavargę nuo savo nemirtingumo, – būtent todėl vėliau gyvenę žmonės juos pasakojo matę kaip mažus permatomus žmogeliukus. Elfai kaip išmintinga ir išskirtinai graži padermė dažnai vaizduojama fantasy literatūroje bei vaidmenų žaidimuose.

Elfai, kaip ir žmonės, – Ilūvataro (Viduržemėje garbinto Dievo) vaikai, tačiau žmonės atsibudę gerokai vėliau, kai pirmąkart tekėjo Saulė. Manoma, kad žmones aptiko ir mokė Tamsybių elfai. Elfai gali keistis mintimis tiesiogiai, nesinaudodami kalba. Jie niekada nemiršta „nuo senatvės“, jie gali mirti, jei dvasia savo valia, pvz., dėl didelio sielvarto, palieka kūną.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Odin riding Sleipnir.jpg Skandinavų mitologija

Dievai: Asai, Vanai ir Dysės | Fantastinės būtybės: Milžinai, Nykštukai, Elfai

Asai: Odinas | Toras | Lokis | Tiras | Baldras | Forsetis | Bragis | Vilis | Vydaras

Henis | Hiodas | Heimdalas | Ulras | | Frigė | Iduna | Nana | Sivė

Vanai: Njordas | Skadi | Frėja | Freiras | Gerda | Gulveiga | Kvasis | Litiras | Mimis | Nerta

Mitinės būtybės

Jotunai | Dvergai | Imiras | Fenris | Garmas | Sleipnis | Jormundgandas | Helė | Audumla

Skandinavų kosmologija

Igdrasilas | Alfheimas | Asgardas | Helheimas | Jotunheimas | Midgardas
Muspelheimas | Niflheimas | Svartalfaheimas | Vanaheimas

Vikiteka