Elektroniniai pinigai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Elektroniniai pinigai (angl. e-money) – pinigų vertė, išreikšta kaip pretenzija, emitentui: kuri yra saugoma elektroninėse laikmenose; kuri leidžiama gavus lėšas, kurių suma yra ne mažesnės vertės už išleistą pinigų vertę; kurią įmonės, kurios nėra emitentas, priima kaip mokėjimų priemonę.

Elektroniniai pinigų pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Skaitmeniniai pinigai“ (angl. digital money).
  2. „Skaitmeniniai grynieji pinigai“ (angl. digital cash).
  3. „Tinklo pinigai“ (angl. network money).
  4. „Programinės įrangos pinigai“ (angl. software money).
  5. „Megabitiniai pinigai“ (angl. megabyte money).
  6. „Kibernetiniai doleriai“ (angl. cyberbucks).
  • Tikrieji elektroniniai pinigai – atitinkamos mokėjimo priemonės, kurias naudotojas perka elektronine verte iš asmens, kuris teikia elektroninių pinigų išleidimo paslaugą. Elektroninė vertė privalo būti prilyginama gryniesiems pinigams.

Elektroninių pinigų padirbinėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Elektroninių pinigų padirbinėjimas, dar kitaip yra vadinamas Dvigubo išleidimo problema (angl. double spending problem). Skaitmeninė kopija visiškai nesiskiria nuo originalo (nėra nei originalo, nei kopijos). Egzistuojančios elektroninių pinigų sistemos užkerta kelią tokiam dvigubam pinigų leidimui.

Veikiančios internete elektroninių pinigų sistemos užkerta kelią reikalaudamos prisijungti prie centrinio duomenų banko, šiame duomenų banke yra saugoma visa informacija apie galiojančius ir neišleistus elektroninius pinigus. Sistema tiesiogiai pasitikrina ar tokie pinigai nėra buvę išleisti anksčiau ir gavusi patvirtinimą leidžia vykdyti mokėjimą. Šis metodas beveik nesiskiria nuo dabar naudojamo elektroninių kortelių aptarnavimo metodo, tik čia nėra jungiamasi prie konkrečios sąskaitos ir nėra žiūrimas likutis joje.

Problemos sprendimo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

Autonominės elektroninių pinigų sistemos dvigubo išleidimo problemą sprendžia skirtingais metodais. Vienas sprendimų būdų:

  • Protinga kortelė (angl. smart card), kuri savyje turi elektroninę mikroschemą, taip vadinamą „prižiūrėtoju“. Ji savyje kaupia duomenis apie visus elektroninius pinigus naudotus šia kortele. Jei tokios kortelės savininkas stengiasi nukopijuoti elektroninius pinigus ir du kartus juos išleisti, „prižiūrėtojas“ stabdytų operaciją ir neleistų įvykdyti norimos procedūros. Kadangi „prižiūrėtojas“ renka informaciją ir laiko ją atmintyje, jos savininkas gali bandyti ištrinti ją, tačiau kortelė padaryta tokiu būdu, kad tai neįmanoma padaryti jos nepažeidžiant.
  • Struktūriškai susieti elektroninius pinigus ir atitinkamus šifravimo protokolus taip, kad kiekvieno atsiskaitymo metu pinigai būtų identifikuojami ir atitinkama pinigų dalis, nešanti autentiškumo įrodymą, nukeliautų į banką. Tokiu būdu greitai būtų įmanoma nustatyti dvigubai leidžiamus elektroninius pinigus ir tai savo ruoštu atbaidytų nusikaltėlius. Tokių sistemų privalumas – jos nereikalauja minėtų „prižiūrėtojų“ ir gali būti talpinamos pigesnėse elektroninėse kortelėse. Tokia sistema ir jos programinė įranga gali būti naudojama kompiuteryje ar pigiose kortelėse.
  • Visiškai identifikuojami elektroniniai pinigai: identifikuojami elektroniniai pinigai „auga“ kaskart juos leidžiant. Sandorio detalės prisideda prie elektroninių pinigų ir taip keliaujama toliau, kol pasiekia jų emitentą, kuris peržvelgia duomenis, ar buvo bandyta elektroninius pinigus dvigubai išleisti.
  • Autonominė ir anonimiška elektroninių pinigų sistema be „prižiūrėtojo“ kaupia informaciją apie vykdomus mokėjimus. Tokie elektroniniai pinigai su savo sukaupta informacija nukeliavę į banką taip pat peržiūrimi, tik čia yra pagrindinis skirtumas leidžiantis atriboti anonimiškus nuo identifikuojamų elektroninių pinigų – bankas operacijų seką be jokių smulkmenų ir tik pasitaikius dvigubo mokėjimo atvejui, sistema pateiks reikalingus duomenis.

Elektroninių pinigų plovimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pinigų plovimo priežastys ir prielaidos:

  1. Neatsekamumas.
  2. Mokėjimų mobilumas, patogumas.
  3. Tarpininkų nebuvimas.
  4. Jie jau nematerializuoti, nėra tarpininkų, visiškas privatumas.
  5. Atliekamų operacijų greitis nepalieka jokių galimybių fiksuoti pažeidimus.
  6. Informacinės technologijos suteikia nusikaltėliams galimybę užsiimti tuo saugioje vietoje.