Eldoradas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Eldoradas (isp. El Dorado – „paauksuotas“) – legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje, kurios ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai.

Vardas El Dorado ispaniskai reiškia paauksuotas „Indėnai sakė, kad auksinis žmogus (el dorado) gyvena anapus kalnų" – iš F. Pisaro kelionės link indėnų krašto. Tarp pietų Amerikos užkariautojų iš Ispanijos sklido kalbos, kad yra tokia turtinga žemė, kur karaliaus kūnas puošiamas aukso dulkėmis.

Ieškoti Eldorado ispanus skatino Korteso parsivežtas grobis. Konkistadorai tikejo kad Eldoradas yra Kundinamarkoje (Bogotos sritis, Kolumbija), kur kiekvienais metais indėnai chibarai atlikdavo keistas apeigas – indėnų vadas būdavo ištepamas vėžlio taukais arba sakais ir apibarstomas aukso dulkėmis. Indėnai dainuodavo, šokdavo ir mušdavo būgnus. Po to indėnų vadas ir didikai sulipdavo į pirogas ir pasiekę Gvatavito ežero vidurį, mesdavo į vandenį auksą bei brangakmenius – auką dievams. Galiausiai indėnų vadas nerdavo į ežerą ir iškildavo lydimas garsių plojimų.

Pirmasis ieškoti Eldorado išvyko vokietis Ambruazas Alfinžeris. Jis finansavo 15291538 metų ekspedicijas. Išvykęs iš Karakaso, dab. Venesuelos sostinės, jis plaukė aukštyn Magdalenos upe, pakeliui žudydamas gausias čiabuvių gentis. Deja, grupė išsisklaidė ir nusivylęs Alfinžeris po daugelio metų nutraukė ieškojimus, nors tuo metu nuo Kundinamarkos jį skyrė tik kelios dešimtys kilometrų. Per vieną susirėmimą su indėnais, jam į kaklą pataikė užnuodyta strėlė ir Alfinžeris netrukus mirė.

Tačiau šis Alfinžerio pralaimėjimas neatbaidė kitų konkistadorų. Galiausiai vienam iš jų nusišypsojo laimė – ispanui Gonsalesui Chimenesui de Kesadai. 1537 metų sausį jis pagaliau pasiekė Kundinamarką ir užkariavo jos sostinę Bogotą. Iš tiesų Kesadas ten rado aukso ir smaragdų, bet neaptiko nieko panašaus į neišsemiamus aukso karalystės turtus. Šis nusivylimas įtikino kitus konkistadorus, kad Eldoradas yra kitur ir juos privertė pasukti į žemyno rytinę dalį, link Orinoko ir Gvainijos, bet paieškos buvo nesėkmingos.

Kartkartėmis tarp 1540 ir 1912 metų Gvatavito ežero vandenys būdavo išsiurbiami ir buvo ieškoma aukso bei brangenybių įmestų per ritualus, tačiau per daugelį mėginimų lobių ieškotojai nieko neaptiko.

Nepaisant visų nesėkmių, svajonė apie Eldoradą dar nebuvo pamiršta. XVII amžiuje anglų tyrinėtojo Valterio Relio (angl. Raleigh) pasakojimai prisidėjo prie Eldorado garsinimo.

XIX amžiaus pradžioje vokiečių gamtininkas Aleksandras Humboltas visiems laikams išsklaidė šią legendą. Ispanų, kurie vis dar tikėjo Eldoradu, prašymu jis ištyrė Apūrės ir Orinoko slėnius. Jo labai tikslūs topografiniai duomenys nepaliko abejonių – Eldorado nebuvo.

1954 metais Kolumbijos archeologai nustatė, kad prieš daug tūkstančių metų į Gvatavito vandenis buvo įkritęs meteoritas. Manoma, kad paauksuoto žmogaus ritualas buvo skirtas šiam įvykiui prisiminti ir pagerbti dievą, tariamai nusileidusį į ežero gelmę.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]