Parazitizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ektoparazitas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Parazitinės erkės užpuolusios bronzinuką (Cetonia aurata)
Parazitizmas

Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Parazitizmas artimas plėšrai, nes poveikis „šeimininkui“ yra panašus.

Parazitai – visi virusai, kai kurios bakterijos ir grybai (pvz., ragangrybiečiai). Yra net parazitinių aukštesnių augalų, gyvenančių ant kitų augalų (pvz., brantas, džioveklė). Daugelis vienaląsčių, kirmėlių ir nariuotakojų gyvena parazitiškai.

Parazitizmo istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Parazitizmo atsiradimas apima ilgą evoliucijos tarpsnį. Galbūt kai kurie gyvūnai pradėjo parazituoti atsitiktinai patekę į kitų gyvūnų organizmą, kur rado palankias sąlygas. Čia jie yra aprūpinti maistu, o ryšį su išorine aplinka palaiko per šeimininko organizmą. Dėl to daugelio parazitų sandara supaprastėjo, susiredukavo arba visai išnyko kai kurie organai. Tačiau parazitai turi gerai išvystytą dauginimosi sistemą, kuri užtikrina jų išlikimą net ir nepalankiomis sąlygomis. Be to jie nepaprastai vislūs. Veikiant gamtinei atrankai, išgyvena tik tie parazitai, kurie sugeba intensyviai daugintis, nes daug gemalų neišgyvena dėl šeimininkų kaitos. Be to, helmintų kiaušiniai ir pirmuonių cistos gana atsparios nepalankioms aplinkos sąlygoms.

Parazitai turi gerai išvystytus prisitvirtinimo organus: siurbikės – siurbtukus, kaspinuočiai – siurbtukus, kabliukus, botrijas, kai kurie parazitiniai nariuotakojai – kibias galūnes ir t. t.

Skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal aplinką, kurioje parazitai gyvena, jie skirstomi į endoparazitus ir ektoparazitus.

Endoparazitas[taisyti | redaguoti kodą]

Toks parazitas, kuris kenkia organizmo viduje, o ryšį su išorine aplinka palaiko per šeimininko organizmą. Paprastai organizmo viduje gyvenančio parazito supaprastėja organų sistemos, dažnai sumažėja ir jo dydis, kad lengviau galėtų patekti į šeimininką (parazitizmas). Nepaprastą virusų smulkumą ir supaprastėjimą net iki prarandant ląstelinę sandarą galbūt galima paaiškinti jų prisitaikymu parazituoti ląstelių viduje. Daugelio endoparazitų išnyksta jutimo organai, o kai kurių žarnyno ir kraujo parazitų ir virškinimo sistema. Be to, endoparazitai yra prisitaikę gyventi bedeguonėje aplinkoje.

Ektoparazitas[taisyti | redaguoti kodą]

Toks parazitas, kuris didesnę savo gyvenimo dalį praleidžia šeimininko išorėje. Paprastai tokie parazitai turi gerai išvystytus prisitvirtinimo organus, užtikrinančius jų išsilaikymą ir paplitimą. Ektoparazitų žarnynas pritaikytas talpinti kuo daugiau maisto.

Ektoparazitams priklauso kraujasiurbiai uodai, blusos, blakės, utėlės, plunksnagraužiai, pūkagraužiai ir kt.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Parazitas savo šeimininką veikia įvairiai. Visų pirma būdamas jo kūne paveikia jį mechaniškai. Pavyzdžiui, echinokoko pūslė spaudžia organus ir trukdo jų funkcijas. Kaspinuočiai ir askaridės gali sukelti žarnų nepraeinamumą. Kepeninės siurbikės ir askaridės gali užkimšti tulžies latakus ir sukelti mechaninę geltą.

Sunaudodami dalį savo šeimininko suvirškinto maisto, parazitai gali jį labai nualinti ar apnuodyti organzimą nuodingomis cheminėmis medžiagomis – toksinais. Be to, kai kurie parazitai, nualindami šeimininko organizmą, sudaro palankias sąlygas kitiems patogeniniams organizmams veistis.

Kitos parazitizmo formos[taisyti | redaguoti kodą]

Parazitas gali naudoti šeimininko grobį. Parazitizmo forma, kai parazitas pavagia šeimininko sugautą ar sumedžiotą grobį vadinamas kleptoparazitizmu.

Taip pat parazitas šeimininką gali naudoti kaip transporto priemonę, kiaušinių perėjimui ir jauniklių auginimui (pvz., gegutės – lizdinis parazitizmas).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]