Edvardas Turauskas
| Eduardas Turauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1896 m. spalio 30 d. Endriejavas, Kretingos apskritis |
| Mirė | 1966 m. rugsėjo 12 d. (69 metai) Paryžius |
| Tėvai | Antanas ir Petronėlė Turauskai |
| Veikla | diplomatas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius |
| Alma mater | Fribūro universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Eduardas Turauskas (1896 m. spalio 30 d. Endriejavas, Kretingos apskritis – 1966 m. rugsėjo 12 d. Paryžius, Prancūzija) – Lietuvos diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Antano ir Petronėlės Turauskų šeimoje. Iš pradžių (nuo 1911 m. iki 1914 m.) mokėsi Telšių gimnazijoje ir baigė 6 klases. Vėliau, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė Bobruiską, vėliau – Saratovą, ten baigė dar dvejas klases.[2] 1917 m. baigė Voronežo lietuvių gimnaziją, Petrapilio universitete studijavo teisę.
1918 m. grįžo į Lietuvą, išrinktas į Katalikų veikimo centro valdybą, aktyviai veikė visoje Žemaitijoje. 1918-1919 m. Spaudos biuro redakcinio skyriaus vedėjas. Nuo 1919 m. Fribūro universitete studijavo teisę ir filosofiją. 1921-1923 m. – Lietuvos pasiuntinybės Berne sekretorius. 1923–1926 m. gaudamas Užsienio reikalų ministerijos stipendiją, studijavo Paryžiaus universiteto Teisės fakultete, apgynė teisės mokslų disertaciją, suteiktas daktaro laipsnis.
1926 m. Trečiojo Seimo ir 1936 m. Ketvirtojo Seimo atstovas. 1927-1928 m. dienraščio „Rytas“ vyriausias redaktorius, 1928-1934 m. – Eltos direktorius, 1934-1939 m. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotinis Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai, rezidencija Prahoje. Kartu studentų ateitininkų sąjungos ir ateitininkų federacijos pirmininkas. 1939–1940 m. Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.
1940-1946 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės patarėjas Berne. Pablogėjus sveikatai atsistatydino, nuo 1947 m. Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ korespondentas Paryžiuje.
Spaudoje bendradarbiavo nuo 1912 m. Rašinius spausdino leidiniuose „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Lietuvos balsas“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Bangos“, „Mūsų laikraštis“, „Mūsų rytojus“, „Židinys“, „Darbininkas“, „2000 metrų“[3] ir kt. [4] Bendradarbiavo „Amerikos balso“, Vatikano radijo stotyse, Katalikų mokslo akademijos veikloje, buvo įvairių politinių asociacijų bei organizacijų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos Laisvųjų žurnalistų asociacijos narys.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tautybė ir krikščionybė, 1928 m.
- Telegramų agentūros ir spaudos biurai, 1933 m.
- Valstybės ir bažnyčios suverenumas, 1935 m.
- Baltijos valstybių likimas, 1954 m.
- Lietuvos nepriklausomybės netenkant, 1979 m. 1990 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1938 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Turauskas Eduardas (Edvardas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 216-217 psl.
- ↑ https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=4165&p_k=1&p_t=158639 Edvardas Turauskas (1896–1966)
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 112 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 527-528 psl.