Édouard-Léon Scott de Martinville
| Eduardas-Leonas Skotas de Martinvilis pranc. Édouard-Léon Scott de Martinville | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1817 m. balandžio 25 d..svg){kind=small} Prancūzija, Paryžius
|
| Mirė | 1879 m. balandžio 26 d. (62 metai) Paryžius |
| Tautybė | prancūzas |
| Veikla | Spaustuvininkas, išradėjas |
| Žinomas (-a) už | Fonautografas |
 Vikiteka |
Édouard-Léon Scott de Martinville |
Eduardas-Leonas Skotas de Martinvilis (pranc. Édouard-Léon Scott de Martinville; 1817 m. balandžio 25 d. Paryžius – 1879 m. balandžio 26 d. Paryžius) – prancūzų spaustuvininkas ir knygų pardavėjas. Jis išrado pirmąjį garsą įrašantį prietaisą, fonautografą,[1][2] kuris buvo užpatentuotas Prancūzijoje 1857 m. kovo 25 d.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Būdamas spaustuvininku, jis galėjo perskaityti naujausius straipsnius apie mokslinius išradimus ir taip tapo išradėju. Skotas de Martinvilis buvo susidomėjęs galimybe įrašyti žmogaus balsą panašiu būdu kaip tuomet dar nauja technologija – fotografija įamžindavo šviesą ir vaizdą. Jis tikėjosi sukurti kokios nors formos stenografiją, kuri sugebėtų užrašyti visą pokalbį be jokių trukdžių. Taipogi, jis buvo kelių istorijos tema, stenografijos būdu parašytų straipsnių autorius (1849 m.).[3]
Nuo 1854 m. jis pradėjo domėtis vokalinių garsų įrašymo būdais. Kartą skaitydamas vieno fizikos vadovėlio skiltį Skotas pastebėjo klausos anatomijos piešinius. Jis siekė imituoti klausos procesą mechaniniame prietaise, ausies būgnelį pakeičiant elastine membrana, klausomuosius kauliukus eile svertų, kurie judintų stilių, o šis garso bangas užrašytų ant popieriaus, medienos ar stiklo lakštų, padengtų suodžiais. 1857 m. sausio 26 d. jis pateikė savo projektą laiške Prancūzijos Akademijai (angl. French Academy).[3] Tų pačių metų kovo 25 d. jis gavo patentą #17 897/31 470 už fonautografą.
Fonautografas naudojo kūgio formos dubenį garsui kaupti, pritvirtintą prie diafragmos, kuri virpindavo adatėlę, o ši užrašydavo veiksmą ant suodžiais padengto cilindro. Skotas de Martinvilis sukūrė kelis tokius prietaisus su akustinių instrumentų gamintojo, Rudolfo Koenigo (Rudolph Koenig), pagalba. Kitaip nei vėliau Edisono sukonstruotas fonografas (1877 m.), fonautografas galėjo tik vizualiai užrašyti garsą ir neturėjo galimybės jį atkurti. Fonautografas buvo naudojamas tik moksliniams tikslams tiriant garso bangas.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jugement d'un ouvrier sur les romans et les feuilletons à l'occasion de Ferrand et Mariette (1847 m.)
- Histoire de la sténographie depuis les temps anciens jusqu'à nos jours (1849 m.)
- Les Noms de baptême et les prénoms (1857 m.)
- Fixation graphique de la voix (1857 m.)
- Notice sur la vie et les travaux de M. Adolphe-Noël Desvergers
- Essai de classification méthodique et synoptique des romans de chevalerie inédits et publiés. Premier appendice au catalogue raisonné des livres de la bibliothèque de M. Ambroise Firmin-Didot (1870 m.)
- Le Problème de la parole s'écrivant elle-même. La France, l'Amérique (1878 m.)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Helmholtz, Hermann. On the Sensations of Tone as a Physiological Basis for the Theory of Music. Vertė Alexander J. Ellis. London: Longmans, Green, 1875 m., 20 psl.
- History of the Phonautograph Marco, Guy A., editor. Encyclopedia of Recorded Sound in the United States. New York: Routledge, 1993 m., 615 psl.
- Winston, Brian. Media Technology and Society: a History from the Telegraph to the Internet. New York: Routledge, 1998 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Rastas seniausias pasaulyje balso įrašas“. Delfi.lt. 2008 m. kovo 28 d. Nuoroda tikrinta 2011-06-25.
- ↑ „Oldest recorded voices sing again“. BBC. 2008 m. kovo 28 d. Nuoroda tikrinta 2008-03-29. (angl.)
- ↑ 3,0 3,1 Hankins, Thomas L.; Robert J. Silverman (1995). Instruments and the Imagination. Princeton University Press. pp. 133 to 135. ISBN 0-691-00549-4.