Edita Štein

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Edita Štein
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta
Saint Edith Stein.jpg
Edita Štein
Gimė: 1891 m. spalio 12 d.
Vroclave
Mirė: 1942 m. rugpjūčio 9 d. (50 metų)
žuvo Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje
Šventasis
Paskelbtas palaimintuoju: 1987 m. gegužės 1 d.
Kanonizuotas: 1998 m. spalio 11 d.
Šventė: rugpjūčio 9 d.
Globoja: Europos globėja
Veikla: žydų kilmės, filosofė, karmelitė, gyvenusi Prūsijoje.
Commons-logo.svg Vikiteka: Edita ŠteinVikiteka

Edita Štein (Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta; g. 1891 m. spalio 12 d. Vroclave – m. 1942 m. rugpjūčio 9 d. žuvo Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje) – žydų kilmės, filosofė, karmelitė, gyvenusi Prūsijoje.

Beatifikuota 1987 m. gegužės 1 d., kanonizuota 1998 m. spalio 11 d. ir Jono Pauliaus II 1999 m. spalio 1 d. Liubline paskelbta Europos globėja. Liublinas buvo jos mylimiausias miestas. Tenai dabar yra jos vardo muziejus. Liturgijoje Edita Štein – katalikų bažnyčioje šv. Kryžiaus Teresė Benedikta – prisimenama kaip mergelė ir kankinė, Europos globėja rugpjūčio 9 d.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Editos tėvo kapas Senosiose žydų kapinėse Vroclave

Edita Štein gimė per Jom Kippur šventę didelėje, bet turtingoje žydų šeimoje Vroclave, Olbino, dabar Duboiso gatvėje. Buvo jauniausia iš vienuolikos Vroclavo prekybininko medžiu Zygfrido vaikų. Jos tėvas mirė, kai ji turėjo tik dvejus metukus. Nuo to laiko mama Augusta užsiėmė ne tik vaikais, bet ir savo mirusio vyro didele firma. Nežiūrint visos šeimos, o labiausiai mamos, gyvo tikėjimo, 14 metų Edita Štein pareiškė, kad ji yra ateistė. Studijavo Vroclavo universitete vadovaujama Viljamo Sterno, IQ sudarytojo, germanistiką ir istoriją. Nuo 1912 m. studijavo Gėtingene vadovaujama Edmundo Huserlio. Parašė ir apgynė daktaro disertaciją "Įsijautimo problema". Tada sutiko Maksą Schelerį, susidūrė su netipiniu jo požiūriu į katalikybę. Dėl Schelerio filosofinių idėjų Editai ėmė grįžti tikėjimas. Ji susipažino su Romanu Ingardenu, jos dvasinių pasikeitimų stebėtoju.

Per Pirmajį pasaulinį karą žuvus jos geram pažįstamam Adolfui Reinachui, Edita krito į apatiją ir dvasiškai pakriko. Įstojo į Vokietijos Demokratinę partiją. Palaikė Adolfo Reinacho žmonos evangelikės pažiūras, patyrė atsivertimą. Kulminacija įvyko Jadvygos Kondrad-Martius namuose. Edita atsiminė savo biografijoje: "Turbūt signalas pataikė ir aš paėmiau storą ginčus kėlusią knygą. Jos pavadinimas buvo: "šv. Teresės Avilietės gyvenimas", kuri buvo perrašyta pačios namų šeimininkės. Pradėjau skaityti, tuojau pat įnikau ir nepertraukiau skaitymo, kol jos nebaigiau. Kai užverčiau knygą, pasakiau pati sau: tai tiesa„. 1922 m. sausio 1 d. Edita Štein apsikrikštijo Katalikų bažnyčioje. Jos tikėjimas pagilėjo studijuojant Tomo Akviniečio darbus, kuriuos pradėjo versti. Taip pat pradėjo paskaitų ir kalbų seriją per radiją. Atėjus Hitleriui į valdžią buvo išvaryta iš darbo. 1933 m. spalio 13 d. atsisveikino su šeima. Jos mama niekada nesutiko su jos ir kitų savo vaikų sprendimais. Sekančią dieną įstojo į Karmeličių vienuolyną Kelne ir pasivadino Švento Kryžiaus Terese Benedikta. Savo dvasiniais vadovais pasirinko Šv. Teresę Avilietę ir Šv. Kryžiaus Joną.

Augant žydų persekiojamas 1938 m. gruodžio 31 d. buvo perkelta į Nyderlandus. Po ketverių metų 1942 m. rugpjūčio 2 d. Gestapas ją areštavo. Po to Editą dar matė Vroclavo stotyje. Kai ją suėmė, savo seseriai Rožei pasakė: "Einam, važiuojam kentėti už savo tautą". Taip pačiais metais (greičiausiai, rugpjūčio 9 d.) buvo nunuodyta Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Edita Štein atliko nemažą mokslinį darbą, visų pirma filosofinį. Iš pradžių buvo gryna fenomenologė, paskui pradėjo lyginti fenomenologiją su tomizmu. Vertė Tomo Akviniečio ir Johano Henrio Nevmano tekstus. Kaip basoji karmelitė su labai turtingu vidiniu gyvenimu patyrė mistinį regėjimą rašant darbą, pašvęstą Šv. Kryžiaus Jonui "Kryžiaus mokslas".

Pagal kai kuriuos požiūrius Editos Štein filosofija apibrėžiama kaip "pasaulio filosofija". Visų pirma ji skirta žmogui, kaip sąmoningam sutvėrimui, galvojant apie jo laisvę, Dievą ir kelią, kuris iki Jo atves.

Palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vroclave, sename Šteinų name veikia Editos Štein draugija. Netoli Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Vroclave yra jai skirta koplyčia, kurioje sudėtos relikvijos – fragmentai iš koncentracijos stovyklos. Prie bažnyčios veikia Šv. Editos Štein privati Šalezjanų gimnazija. Pasirodo jos knygos lenkų kalba.

Svarbiausi darbai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 'Įsijautimo' problema“. Daktarinė disertacija (Zum Problem der Einfühlung. Dissertation), Hale 1917.
  • Huserlio Fenomenologija ir Šv. Tomo Akviniečio filosofija. Atminimo knyga pagerbiant Huserlį (Die Phänomenologie Husserls und die Philosophie des hl. Thomas von Aquin. Jubiläumsausgabe für Husserl), Hale 1929.
  • Šv. Tomo Akviniečio tyrimai, liečiantys tiesos problemas (Des hl. Thomas von Aquino Untersuchungen über die Wahrheit), t. 1-2, Breslau 1931.
  • Baigtinė ir amžina būtis (Endliches und ewiges Sein), 1937, išleido: Freiburg im Breisgau 1950. – Pozicija yra Editos Štein habilitacinio darbo Galimybė ir aktas (Potenz und Akt. Habilitationsschrift) perdarymas.
  • Kryžiaus mokslas. Šv. Kryžiaus Jono studija. (Kreuzeswissenschaft. Studie über Johannes vom Kreuz), neužbaigta 1942, naujas vokiečių leidimas: Herder Verlag, Freiburg im Breisgau 2003.
  • Pasaulis ir asmenybė. Krikščioniškoji tvirtovė (Welt und Person. Beitrag zum christlichen Wahrheitsstreben), ISBN 83-7298-920-6, 2006.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Edita Štein. Sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta. Filosofė ir karmelitė. Atsiminimų ir laiškų pagrindu parašė Šventos Dvasios Teresė Renata, ISBN 283160521, Editions du Dialogue, Paryžius 1987.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]