Džahangyras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džahangyras
Didžiųjų Mogolų dinastija
Visas vardas Al-Sultan al-'Azam wal Khaqan al-Mukarram, Khushru-i-Giti Panah, Abu'l-Fath Nur ud-din Muhammad Jahangir Padshah Ghazi
Gimė 1569 m. rugpjūčio 31 d.
Fatehpur Sikri, Indija
Mirė 1627 m. spalio 28 d. (58 metai)
Lahoras
Palaidotas (-a) Džachangyro mauzoliejus Šandare
Tėvas imperatorius Akbaras
Motina princesė Hira Kunvari
Sutuoktinis (-ė) Manbhavati Bai
princesė Manmati
Nur Džahan
Vaikai Nisar Begum
Chosrou Mirza
Parvezas
Bahar Banu Begum
Džahanšachas
Šahryaras
Džahandaras
Indijos imperatorius
Valdė 1605-1627 m.
Pirmtakas Akbaras
Įpėdinis Džahanšachas
Vikiteka Džahangyras

Džahangyras (angl. Nuruddin Salim Jahangir, 1569 m. rugpjūčio 31 d. Fatehpur Sikri, Indija1627 m. spalio 28 d., palaidotas Lahore) – 1605-1627 m. Indijos Didžiųjų Mogolų imperijos valdovas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Timūridų Didžiųjų Mogolų dinastijos. Tėvas – imperatorius Akbaras. Sūnus – imperatorius Džahanšachas.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jam valdant sustiprėjo atskirų sričių separatizmas. Džahangyras kariavo su Radžputų kunigaikštėmis ir 1614 m. jas pajungė, rengė karinius žygius į Ahmadnagarą. 1613 m. leido anglų Ost Indijos bendrovei steigti Surate prekybos faktoriją, kuri tapo pradiniu Anglijos, nuo 1707 m. Didžiosios Britanijos skverbimosi į Indiją atramos punktu. Džahangyro valdymui didelę įtaką darė persų kilmės žmona Nur Džahan. Kultūros, meno globėjas. Mirė keliaudamas iš Kašmyro į Lahorą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Džahangyras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 270 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mahajan, Vidya Dhar. Jahangir, Universal Rule In India.
  2. Alvi, Sajida S. Jahangir. Religion and State During The Reign of Mughal Emperor Jahangir: Non-juristical Perspectives. No. 69. [1995]. [www. jstor. org JSTOR Database.]
  3. Findly, Ellison B. Jahangir. Jahangir’s vow of Non-Violence. No.2. Vol. 107. [1987].