Dvigubo efekto principas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dvigubo efekto principas arba dvigubo efekto doktrinamoralės filosofijos principas, taikomas, kai veiksmas, kuriuo siekiama kažkokio gėrio, sukelia kažkokią žalą.[1]

Laikoma, kad pirmasis dvigubo efekto principą suformulavo Tomas Akvinietis savo veikale Teologijos suma, nagrinėdamas savigyną.[1]

Pagal dvigubo efekto principą veiksmas su geru ir blogu efektu yra leistinas, jei galioja keturios sąlygos:[1]

  1. Pats veiksmas turi būti morališkai geras arba neutralus.
  2. Nėra siekiama blogo efekto.
  3. Geras efektas turi sekti iš veiksmo, o ne blogo efekto.
  4. Geras efektas turi būti pakankamas, kad kompensuotų blogą efektą.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Alison McIntyre, "Doctrine of Double Effect", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Winter 2014 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [1]