Dubičių piliakalnis
| Dubičių piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Dubičių piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Varėnos rajonas | ||
| Seniūnija | Kaniavos seniūnija | ||
| Aukštis | 6-7 m | ||
| Plotas | 25 x 20 ir 45 x 30 | ||
| Priešpilis | gyvenvietė | ||
| Naudotas | XIV a. – XV a. | ||
| Žvalgytas | 1955 | ||
| Tirtas | 1890, 1959, 1962 m. | ||
| Registro Nr. | AR1373 / 3649 /A196P | ||
Dubičių pilis arba Dubičių piliakalnis, arba Karalienės Bonos pilis – piliakalnis ir senovės gyvenvietės Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dubičių kaimo.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piliakalnis yra Ūlos kairiajame krante, buvusio Pelesos ežero pakraštyje. Gynybinį kompleksą sudaro dvi apie 6 m aukščio stačiais šlaitais kalvos, atskirtos 10–15 m pločio (viršuje) grioviu. Kalvas iš šiaurės rytų ir pietvakarių puslankiu juosia 2 m aukščio pylimas. Aikštelės stačiakampės – 25 x 20 m ir 45 x 30 m dydžio.
Pirmoji senovės gyvenvietė (A98P) yra kaimo vakarinėje dalyje, kalvelėje, vadinamoje Salaite, apie 50 m nuo Ūlos dešiniojo kranto, 0,4 km į vakarus nuo kelio Dubičiai-Rakai, 0,55 km į pietvakarius nuo šio ir kelio Dubičiai-Panočiai sankryžos.
Antroji senovės gyvenvietė yra buvusio Pelesos ežero šiaurės vakarų pakrantėje. Trečioji senovės gyvenvietė yra kaimo dirbtuvių teritorijoje, apie 100 m į pietus nuo Ūlos kairiojo kranto, aukštumoje.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 1890 m. piliakalnį kasinėjo Vandalinas Šukevičius. Rado apdegusių ąžuolinių rąstų, didelių plytų, degėsių, radiniai neišliko.[1] Pirmąją senovės gyvenvietę 1959 m. ir 1962 m. ištyrė Lietuvos istorijos institutas, vadovė A. Bernotaitė. 364 m² plote aptikti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Akmens amžiaus kultūriniame 0,10 m storio sluoksnyje rasta titnaginių dirbinių (trapecinių ir trikampių strėlių antgalių, peiliukų, gremžtukų, rėžtukų ir kt), neolito Nemuno kultūrai ir virvelinės keramikos kultūrai priskiriamų puodų fragmentų, akmeninių kirvelių. I–II tūkstantmečio kultūrinis sluoksnis apie 0,4–0,5 m storio, jo apatiniame horizonte rasta I tūkstantmečio pirmosios pusės židinių liekanų, lipdytos brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, geležinių dirbinių, XIV a. – XVI a. horizonte rasta žiestos keramikos ir geležinių dirbinių.
Antroji senovės gyvenvietė tirta 1962 m. Istorijos institutas (vadovė Rimutė Rimantienė) ištyrė 330 m² plotą. Rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, keramikos fragmentų, t. p. bronzos ir geležies amžių puodų šukių, akmeninių dirbinių. Trečiojoje senovės gyvenvietėje A. Bernotaitė ir R. Rimantienė ištyrė 120 m² plotą. Aptikti trys kultūriniai sluoksniai. Akmens amžiaus kultūriniame sluoksnyje rasta titnaginių dirbinių (lancetinių strėlių antgalių, gremžtukų, rėžtukų), ankstyvosios neolitinės Nemuno kultūros (IV tūkstantmetis iki m.e.) keramikos fragmentų. Vėlyvojo neolito kultūriniame sluoksnyje rasta virvelinės ir brūkšniuotos keramikos. Virš akmens amžiaus kultūrinių sluoksnių buvo ankstyvųjų viduramžių kultūrinis sluoksnis. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Alytaus kraštotyros muziejus.[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr. 612. Paminklo teritorijos plotas 1,8 ha.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minimas Dubičių miestas ir pilis. Maždaug 1365 m. įrašas Kryžiuočių karo kelių aprašymuose byloja: „Iš ten [iš Vosyliškių] iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis“. Iš pradžių pilis buvo gynybinė, vėliau didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pavertė ją savo medžioklės sodyba. Šioje pilyje jis parašė bent du laiškus Vokiečių ordino magistrui – 1415 ir 1421 m.
1487–1489 m. karaliaus Kazimiero žemių skyrimo knygoje jau minimas Dubičių valsčius. Pasak legendų, ant kalno prie Dubičių stovėjusi stiklinė Karalienės Bonos pilis.
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Mikniūnų piliakalnis 40 km Merkinės piliakalnis 38 km |
Krūminių piliakalnis 30 km Kaniavėlės piliakalnis 13 km |
Eišiškių piliakalnis 25 km |
| |||||||
| Liškiavos piliakalnis 44 km |
|
Gorodiščės piliakalnis 20 km | |||||||||
| Lydos pilis 39 km | |||||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 55 (Nr. 158–159)
- ↑ Dubičių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 168 psl.
- Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.202
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
- Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
- Jonas Balčiūnas. 1990. Šalčininkų ir Varėnos rajonų paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, p. 182.
- Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. 2003. T. 24, p. 67, 80.
- Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 97-98.
- Szukiewicz W. Poszukiwania archeologiczne w powiatach Lidzkim i Trockim (gub. Wileńska) // Światowit. Warszawa. 1901. T. III, p. 15.
- Шукевич B. Об археологических местностях в Лидском и Троцком уездах // Труды Виленского отделения Московского предварительного комитета по устройству IX apxeoлогического съезда в Bильне. Bильна. 1893. Отдел 1, c. 105.
- Tayтавичюс A. Apxeoлогические исследования в Литве в 1962–1966 гг. // Acta Baltico–Slavica. Białystok. 1970. T. VII, p. 222.
- Gintautas Zabiela. Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje) // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001. p. 23.