Dubingių kunigaikštystė
Dubingių kunigaikštystė – XVI a. vid.- XVIII a. gyvavusi Biržų-Dubingių šakos kunigaikščių Radvilų privati valda (didikų valstybė) Vilniaus vaivadijoje. Centras – Dubingių pilis, Dubingių dvaras, evangelikų reformatų bažnyčia.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalį Dubingių valdų XV a. pab. iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio gavo Mikalojus Radvilaitis. Jas paveldėjo Jurgis Radvila. 1528–1530 m. valdai priklausė 195 dūmai, tarp jų 37 – miestiečių, 10 – keliuočių, 9 – bajorų ir 60 – priklausomų žmonių. Valda pradėta vadinti Dubingių kunigaikštyste, kai 1547 m. Mikalojus Radvila Rudasis gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą ir ėmė tituluotis Biržų ir Dubingių kunigaikščiu. Dubingiai buvo viena svarbiausių jo tėvoninių valdų, esančių netoli Vilniaus.
Asvejos ežero apsuptoje Radvilų pilyje Dubingiuose 1547 m. pabaigoje – 1548 m. pradžioje gyveno jų pusseserė ir (po slaptų vedybų) valdovo Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Ne taip, kaip kitos Radvilų valdos (pvz., Biržų kunigaikštystė), Dubingių kunigaikštystė būdavo tvarkoma daugiausia samdomų administratorių, netgi įkeičiama už skolas. 1583 m. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Mikalojus Radvila už 1500 kapų išpirko įkeistas Dubingių kunigaikštystės žemes, apie 150 valakų. Po jo Dubingių kunigaikštystę valdė Kristupas Radvila Perkūnas, vėliau Jonušas Radvila ir kiti. 1661 m. Boguslavas Radvila Dubingių kunigaikštystę išnuomojo savo kreditoriui J. Jaspersui. Vėliau ją valdė nuomininkai Mykolas Tyzenhauzas, Leonardas Pociejus, K. Puzyna, Jurgis Bialozaras, Ignas Bogušas, V. Gecevičius.
Dubingių kunigaikštystė buvo nualinta per XVII a. vid. ir XVIII a. pr. karus su švedais ir rusais. Pagal 1643 m. inventorių, Dubingių kunigaikštystę sudarė 19 nedidelių kaimų, pagal 1652 m. inventorių – 6 palivarkai, pagal 1768 m. inventorių liko 3 palivarkai – Dubingiai, Gaveikiai ir Našiškiai. XVII a. viduryje joje gyveno 175 žmonės, po 1700–1721 m. Šiaurės karo liko 154 gyventojai.
Miškų zonoje esančioje Dubingių kunigaikštystėje buvo plėtojami miško verslai, todėl gyventojai atlikdavo palyginti daug prievolių, susijusių su miško ūkiu bei verslais. 1808 m. Dubingių kunigaikštystę nupirkus Mykolui Tiškevičiui, tapo Tiškevičių ordinacija. Dubingių kunigaikštystė pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje.[1]
Inventoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dubingių kunigaikštystės didesni kaimai 1643 m.
- Bambėnai
- Burnėnai
- Dailidiškiai
- Dubingiai
- Kačiūniškiai
- Keruliai
- Maldžiūnai
- Miežonys
- Pažaugėdai
- Pivoriūnai
- Purviniškiai
- Sidabriai
Dubingių kunigaikštystės palivarkai 1652 m.
Valsčiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Raimonda Ragauskienė. Dubingių kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 168 psl.