Draučių žudynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką


Draučių žudynės – 1998 m. vasario 15 d. įvykusios žudynės Draučių kaime, kurių metu lenkakalbis kaimo gyventojas 58 metų amžiaus Leonard Zavistonovič legaliai turėtais medžiokliniu šautuvu ir karabinu iššaudė savo lietuvių tautybės kaimynus ir jų svečius – iš viso aštuonis žmones, du sužeidė, iš kurių vienas po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių vienkiemių kaimo gyventojai - 71-erių Antanas Raudeliūnas ir 82-ejų žudiko motina Juzefa Zavistonovič.

Eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Tragedija prasidėjo apie 16 valandą. Tęsėsi beveik pusvalandį. L. Zavistonovič ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo ginklais – medžiokliniu šautuvu ir čekišku karabinu su optiniais taikikliais – šaudė į beginklius žmones. Iš pradžių nušovė atokiausioje Draučių kaimo sodyboje gyvenusius keturiasdešimtmetį Joną Bareiką ir jo žmoną Marytę. Jonas buvo nušautas lovoje. Jo žmona tuo metu rišo šluotą. Tada nušovė kaimynystėje gyvenusį 56-erių Leoną Garbatavičių. Atėjęs į Vrubliauskų sodybą, L. Zavistonovič nušovė joje gyvenusį 38-erių Vytautą Vrubliauską. Peršovė jo 76-erių metų amžiaus motiną Jadvygą ir iš Širvintų į svečius atvažiavusią 42-ejų Vytauto seserį Zofiją. Užėjęs į Raudeliūnų namą, Zavistonovič nušovė 66-erių sodybos šeimininkę Vandą Raudeliūnienę ir 48-erių jos dukrą Dalią Kalibatienę – Krašto apsaugos ministerijos karininkę, gyvenusią Vilniuje. Dukra su savo šeima buvo atvykusi aplankyti Draučiuose gyvenusių savo tėvų, kurie prieš kelerius metus čia buvo nusipirkę sodybą.

Leonard Zavistonovič, iššaudęs visus kaime buvusius žmones, pasislėpė pasaloje prie artimiausiai gyvenusio savo kaimyno Antano Raudeliūno namo. Prie ten suritintų didelių akmenų. Kad nebūtų šalta gulėti ant žvarbios vasario mėnesio žemės, iš savo namų atsinešė čiužinį. Jis žinojo, kad miške dar keturi: su ramentais po traumos vaikščiojantis Raudeliūnas, 47-erių metų jo žentas Mindaugas ir du Mindaugo bei jau nušautos Dalios sūnūs – 17-metis Vilius ir 21-erių Tadas. Rinkę miške šakas ir išgirdę šūvius, vyrai liovėsi dirbę. Pasuko namų link. Buvo tikri, kad šaudo brakonieriai. Kaimą supantį mišką kaip savo medžioklės plotą buvo išsinuomojęs elitiškiausias Lietuvos medžiotojų klubas. Tas pats, kuriam priklausė šalies prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo narys Kazys Bobelis, ministrai, ligoninių vyriausieji gydytojai, įmonių vadovai. Tame pačiame miške dažnai šernus šaudydavo ir brakonieriai. Todėl šūvio garsas Draučių gyventojų ir svečių nestebino.

Miške buvę žmonės išėjo į pamiškę ir vėl išgirdo šūvius. Nematė, kas šaudo, gulėdamas už akmenų. Bet suprato, kad šaudo į juos. Pirmą pašovė M. Kalibatą, kuris buvo sužeistas, vėliau prie jo pribėgo sūnus Vilius ir buvo iškart nušautas. Tada žudikas pradėjo artintis prie sužeisto M. Kalibato, bet tada iš pamiškės į pagalbą sužeistajam atbėgo žentas su sūnumi Tadu, kurie atėmė iš žudiko šautuvus ir su buožėmis pradėjo daužyti žudikui per galvą.

Draučių kaime telefono tada niekas neturėjo. Mobiliųjų taip pat. Pats sužeistas, M. Kalibatas paguldęs savo sūnų Vilių ant galinės automobilio sėdynės nuvežė į Širvintų ligoninę, kuri yra už 15 km nuo Draučių. Iš ligoninės priimamojo buvo pranešta policijai. Pareigūnai ir medikai išvažiavo iškart. Netrukus ligoninei per raciją perdavė, kad iš Vrubliauskų namo atveža dvi, dar gyvybės ženklų turinčias moteris, motiną ir dukrą. Pats žudikas mirė naktį, policijos surakintomis rankomis Širvintų ligoninės priėmimo kambaryje. Jam taip ir nespėjus suteikti medicininės pagalbos, nes ligoninėje dirbo tik keli gydytojai, tą naktį budėję mažoje ligoninėje, pirmiausiai pagalbą teikė aukoms.

Po žudynių[taisyti | redaguoti kodą]

Žudynės iš pradžių nebuvo paviešintos žiniasklaidoje, nes tai buvo vasario 16 d. 80 metų Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus minėjimo išvakarės. Prezidentūra ir vyriausybė baiminosi, kad Lietuvoje gali prasidėti linčo teismai. Kad dabar lietuviai, keršydami už Draučius, gali pradėti žudyti Lietuvos lenkus, kurių nemažai gyvena Rytų Lietuvoje. Ir tame pačiame Širvintų rajone, nes visi nužudytieji – lietuviai, o žudikas – lenkas. Labai jautriai į tai reagavo prezidentūra. Vasario 16-ąją prezidento Algirdo Brazausko atstovas spaudai Jonas Rekešius kreipėsi į Lietuvos Valstybinį radiją ir televiziją, prašydamas sulaikyti informaciją apie skerdynes.

Visi suprato, kad taip buvo elgiamasi dėl to, jog Vasario 16-ąją pasveikinti šalies prezidento ir visos šalies gyventojų 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga buvo atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Kad situacija buvo iš tiesų įtempta, liudija ir tai, kad tą pačią Vasario 16-ąją – nedarbo dieną – premjeras Gediminas Vagnorius sudarė vyriausybinę komisiją, kuriai įpareigota ištirti tragiškus įvykius Širvintų rajone. Vyriausybė pranešė, kad padengs visas tragiškai žuvusiųjų laidojimo išlaidas. Tuometį vidaus reikalų ministrą Vidmantą Žiemelį premjeras nusiuntė vyriausybės vardu žuvusiųjų artimiesiems pareikšti užuojautą.

Vilniuje gyvenusi Krašto apsaugos ministerijos vyriausioji leitenantė Dalia Kalibatienė, jos septyniolikmetis sūnus Vilius ir motina laidojami Salininkų kapinėse prie Vilniaus. Nes Salininkuose šeima ir gyveno. Visų trijų karstai buvo uždengti Lietuvos trispalvėmis. Į kapines juos nešė garbės sargybos kuopos kariai. Laidotuvių dieną Salininkuose pačių gyventojų iniciatyva ant namų buvo iškeltos Lietuvos valstybinės vėliavos su gedulo kaspinais. Įdomi detalė: tą dieną Salininkuose nebuvo namo, prie kurio nebūtų pakelta Lietuvos trispalvė su juodu kaspinu. Tame Vilniaus priemiestyje gyvena daug lenkų ir rusakalbių. Kitos žudynių aukos palaidotos Širvintų rajono Kernavės kapinėse. Laidotuvių dieną Širvintų rajone buvo paskelbtas gedulas. Tą pačią dieną Vilniaus rajono Dūkštų kapinėse buvo palaidotas L. Zavistonovič. Laidotuvėse dalyvavo tik jo dukra ir brolis. Karstas buvo atvežtas tiesiai iš morgo. Ir greitai užkastas.

Prokuratūra pranešė, kad iš surinktos pirminės medžiagos aiškėja, jog L. Zavistonovič tokį žiaurų nusikaltimą padarė dėl sutrikusios psichikos. Ekspertai savo išvadoje parašė, kad “L. Zavistonovič sirgo lėtine progresuojančia psichikos liga – organiniu kliedesiniu (panašiu į šizofreniją) sutrikimu. Dėl to jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti“.[1]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]