Domininkas Siemaško

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Domininkas Siemaško
Gimė 1878 m. rugpjūčio 4 d.
Rusija Vilnius, Rusijos imperija
Mirė 1932 m. lapkričio 27 d. (54 metai)
Lietuva Kaunas
Veikla Lietuvos baltarusių politinis bei visuomenės veikėjas

Domininkas Siemaško (1878 m. rugpjūčio 4 d. Vilnius – 1932 m. lapkričio 27 d. Kaunas) – Lietuvos baltarusių politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš nusigyvenusių Raseinių bajorų, tėvas Vilniuje dirbo sodininku. Mokėsi realinėje mokykloje, nuo 1895 m. dirbo braižytoju fabrike Kamenskoje. Dalyvavo „Kovos už darbininkų klasės išlaisvinimą sąjungos“ veikloje, dėl to teko bėgti į Austriją. Lvove dalyvavo darbininkų organizacijos „Borba“ veikloje, buvo suimtas ir ištremtas iš Austrijos. Išvažiavęs į Šveicariją studijavo Vintertūro technikume, dalyvavo lenkų studentų socialistų organizacijos, vėliau Paryžiaus draugijos „Želmuo“ veikloje, Ženevoje įsteigė lietuvių studentų draugiją. 1902 m. Londone leido brošiūras baltarusių kalba. Prasidėjus 1905–1907 m. Rusijos revoliucijai grįžo į Kamenskoję, kovėsi barikadose.

Vėliau Vilniuje įsteigė kalnų pramonės biurą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šnipiškėse įsteigė ugniagesių komandą ir, rusams traukiantis iš Vilniaus, su 600 žmonių saugojo miestą nuo gaisrų ir plėšimų. 1915 m. tapo visų Vilniaus ugniagesių viršininku.

1918 m. vienas Vilniaus baltarusių tarybos steigėjų, baltarusių Adomo Mickevičiaus universiteto steigimo iniciatorius. 1918 m. kovo 25 d. dalyvavo Baltarusijos Liaudies Respublikos tarybai skelbiant Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę. Jo iniciatyva Vilniaus baltarusių taryba įsijungė į Lietuvos Tarybą. Baltarusių tarybos įgaliotas Lietuvos delegacijos sudėtyje atstovavo baltarusių reikalus Paryžiaus taikos konferencijoje.

1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d. VI Kazio Griniaus ministrų kabinete – gudų reikalų ministras be portfelio. Dalyvavo Lietuvos ir Tarybų Rusijos derybose dėl taikos sutarties, gindamas Vilniaus ir Gardino gubernijų baltarusių interesus. Redagavo Gudų reikalų ministerijos leistą laikraštį „Pogonia“.[1] Nuo 1922 m. dirbo Lietuvos ugniagesių tarnyboje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 383.